Atstovavimas valstybės ir savivaldybių institucijose

Atstovavimo santykiai atsiranda tada, kai už teisnių santykių subjektus sandorius arba kitus teisinius veiksmus jų vardu bei interesais atlieka kiti asmenys-atstovai. Atstovai teisinius veiksmus atlieka atstovaujamųjų vardu, todėl atstovaujamasis tampa susiklosčiusių santykių šalimi, būtent jam, o ne atstovui, atsiranda teisinių padarinių – sukuriamos, pakeičiamos ar panaikinamos teisės bei pareigos.

Civilinio kodekso 2.132 straipsnyje yra nurodyta, kad asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, tačiau čia taip pat yra išskirti sandoriai, kurių per atstovus sudaryti negalima.

Tai sandoriai, kuriuos dėl jų specifinio pobūdžio teisės subjektai gali sudaryti tik asmeniškai (santuokos sudarymas, testamento sudarymas ir t.t.), bei kiti įstatymuose nurodyti sandoriai.

Tarp atstovo ir atstovaujamojo susiklosto pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, atstovas turi veikti atstovaujamojo naudai, negali supainioti savo asmeninių bei atstovaujamojo interesų, todėl Civiliniame kodekse yra numatytos atstovo teisių ribos, kurių jis negali peržengti.

Atstovavimo institutas

Yra ypatingai reikšmingas. Jo dėka asmens teisės ir pareigos gali būti įgyvendinamos pačiam asmeniui neatliekant veiksmų. Atstovavimas reikšmingas ir tais atvejais, kai asmuo negali veikti pats dėl fizinės negalios, veiksnumo stokos, taip pat dėl reikalingų žinių bei įgūdžių trūkumo. Paskirti kompetentingą, teisinių žinių turintį atstovą atlikti reikiamus veiksmus atstovaujamojo vardu valstybės ar savivaldybės institucijose yra labai naudinga, nes tokiu atveju atstovaujamasis bus tikras, kad nebus pažeistos jo teisės ir teisėti interesai, visi reikiami teisiniai veiksmai bus atlikti tinkamai ir laiku.