• Lietuviškai
  • English
  • Polski
  • Русский
Teisiniai terminai
Rubrikoje Teisinė informacija Jūs galėsite susipažinti su pagrindiniais Lietuvos Respublikos teisės terminais reglamentuojančiais verslo ypatumus Lietuvoje bei teisinių paslaugų teikimą. Pagal kliento pageidavimą galime padaryti teisinę analizę bei pateikti teisinius komentarus.
  • Administracinės nuobaudos

    Administracinės nuobaudos – tai represinio, prievartinio pobūdžio sankcijos, kuriomis siekiama teisės pažeidėją nubausti. Taikant šias poveikio priemones asmuo, kuriam jos skirtos, netenka tam tikrų teisių arba laisvių arba materialinių vertybių ar patiria kitokių teisių suvaržymų bei apribojimų.

    Nuobaudos turi būti skiriamos teisėtai ir teisingai, laikantis įstatymų numatytų bendrųjų reikalavimų. Nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis LR ATPK ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

    Lengvinančios aplinkybės – aplinkybės, dėl kurių yra švelninama teisinė atsakomybė padarius teisės pažeidimą (nusikaltimą, administracinį pažeidimą).Padarius nusižengimą ar nusikaltimą ir paaiškėjus lengvinančioms aplinkybėms gali būti sumažinta bausmė. Švelninti bausmę paliekama teisėjui ar bausmė skiriančiam pareigūnui.

    Sunkinančios aplinkybės – aplinkybės, dėl kurių už padarytą teisės pažeidimą, nusikaltimą ir atsižvelgus į jas gali būti skiriamos griežčiausios pagal įstatymą numatytos bausmė. Padarius nusižengimą ar nusikaltimą teisėjas ar pareigūnas atsižvelgęs į sunkinančias aplinkybes skiria didesnes ar net didžiausias nuobaudas ar bausmes numatytas įstatymais. Teisė spręsti, kiek didinti bausmę, priklauso teisėjui arba bausmę skiriančiam pareigūnui.

    Atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą lengvinančios aplinkybės yra šios:

     

    1) kaltininkas nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti pažeidimą ir jame dalyvavusius asmenis;

    2) kaltininkas savo noru atlygino nuostolį ar pašalino padarytą žalą;

    3) teisės pažeidimas padarytas dėl labai sunkios kaltininko materialinės padėties;

    4) teisės pažeidimas padarytas dėl psichinės ar fizinės prievartos;

    5) teisės pažeidimas padarytas pažeidžiant būtinojo reikalingumo sąlygas;

    6) teisės pažeidimas padarytas peržengiant būtinosios ginties ribas;

    7) teisės pažeidimas padarytas dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai;

    8) teisės pažeidimą padarė nepilnametis;

    9) teisės pažeidimą padarė nėščia moteris;

    10) teisės pažeidimą padarė neįgalus asmuo (I, II grupių invalidas) ar asmuo, sulaukęs 65 metų.

    Atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą sunkinančios aplinkybės yra šios:

     

    1) teisės pažeidimas padarytas grupės asmenų. Organas (pareigūnas), atsižvelgdamas į atskirų asmenų dalyvavimo padarant teisės pažeidimą pobūdį ir laipsnį ar paramą išaiškinant pažeidimo padarymo aplinkybes ir jį padarant dalyvaujančius asmenis, gali jiems nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia aplinkybe;

    2) teisės pažeidimas padarytas dėl chuliganiškų paskatų;

    3) teisės pažeidimas padarytas pasinaudojant stichine nelaime ar nelaimingu atsitikimu;

    4) teisės pažeidimas sukėlė sunkias pasekmes ar didelį turtinį nuostolį;

    5) pakartotinai per metus padarytas tokios pačios rūšies teisės pažeidimas, už kurį asmeniui jau buvo paskirta administracinė nuobauda;

    6) teisės pažeidimas padarytas asmens, kuris pirmiau buvo padaręs nusikaltimą;

    7) į teisės pažeidimą įtrauktas nepilnametis;

    8) teisės pažeidimas padarytas neblaivaus asmens arba asmenų, apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų. Organas (pareigūnas), skiriantis administracinę nuobaudą pagal administracinio teisės pažeidimo pobūdį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

  • Administracinis teisės pažeidimas

    Administracinis teisės pažeidimas – priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę ar viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Administracinis teisės pažeidimas – tai teisės normų reikalavimų nesilaikymas, tam tikros teisinės pareigos nevykdymas arba netinkamas jos vykdymas.

    Administraciniam teisės pažeidimui būdingi požymiai:

     

    1. pavojingumas ir žalingumas visuomenei. (kėsinamasi į tam tikrus visuomeninius santykius, visuomenėje nustatytą tvarką, šiems santykiams, tvarkai padaroma moralinio arba fizinio, arba materialaus, arba kitokio pobūdžio žala);
    2. priešingumas teisei. (pavojingą, žalingą visuomenei veikimą ar neveikimą draudžia įstatymas ir toks elgesys laikomas administraciniu teisės pažeidimu. Tačiau tai, kas teisės neuždrausta, teisės normos nereikalaujama, negali būti laikoma administraciniu teisės pažeidimu, nors būtų amoralu, antivisuomeniška.);
    3. kaltumas. (Be kaltės administracinis teisė pažeidimas negalimas. Tai reiškia, kad visuomenei pavojingas ir teisės draudžiamas veikimas (neveikimas) yra padarytas kaltai, t.y. tyčia arba dėl neatsargumo. Negali būti laikomas administraciniu teisės pažeidimu tokio asmens poelgis, kuris buvo nepakaltinamoje būsenoje, tai yra negalėjo suprasti savo veiksmų iš esmės arba jų valdyti dėl psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos.)
    4. veikos baudžiamumas. (už administracinį teisės pažeidimą kaltam asmeniui taikomos įstatymų numatytos administracinės atsakomybės priemonės (nuobaudos)).

    Administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris, kad ir numatytas norminiuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje. Todėl negalima laikyti administraciniu teisės pažeidimu veikos, kuri padaryta siekiant išvengti pavojaus žmonių gyvybei ir sveikatai ir kuria padarytoji žala yra mažesnė negu išvengtoji žala.

  • Akredityvas

    Akredityvas (dar vadinamas dokumentiniu akredityvu) – tarptautiniuose atsiskaitymuose taikoma įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo forma. Tai pirkėjo (akredityvo pareiškėjo) prašymu banko prisiimtas įsipareigojimas sumokėti akredityvo sumą pardavėjui (akredityvo gavėjui), pastarajam pateikus akredityvo sąlygas ir terminus atitinkančius dokumentus.

    Akredityvu rekomenduojama atsiskaityti, kai šalys nepažįsta viena kitos, abejojama kliento mokumu, sudaromos sutartys su politiškai nestabiliomis, ekonomiškai silpnomis šalimis arba to reikalauja šalies įstatymai.

    Atsiskaitant akredityvais, bankas, atidaręs akredityvą ir veikiantis mokėtojo prašymu bei nurodymu arba savo vardu (bankas emitentas), įsipareigoja sumokėti pinigus lėšų gavėjui arba akceptuoti ir apmokėti įsakomąjį vekselį, išrašytą lėšų gavėjo. Bankas taip pat gali įgalioti kitą banką (vykdantįjį banką) sumokėti pinigus lėšų gavėjui arba akceptuoti ir suėjus mokėjimo terminui apmokėti įsakomąjį vekselį, arba įgalioti kitą banką pirkti dokumentus (negocijuoti), jeigu pateikti dokumentai atitinka akredityvo sąlygas. Paskirdamas kitą banką vykdančiuoju, bankas emitentas gali jį įgalioti nurašyti visą akredityvo dokumentuose nurodytą sumą nuo savo sąskaitos, esančios vykdančiajame banke, arba įsipareigoti pervesti, pareikalavus vykdančiajam bankui, į jo nurodytą sąskaitą, arba įgalioti vykdantįjį banką kreiptis į kitą nurodytą banką dėl apmokėjimo.

    Akredityvui įvykdyti lėšų gavėjas pateikia bankui emitentui, tvirtinančiajam bankui (jei toks yra) ar vykdančiajam bankui dokumentus, patvirtinančius, kad įvykdytos visos akredityvo sąlygos. Pažeidus bent vieną iš šių sąlygų, akredityvas nevykdomas. Jeigu vykdantysis bankas atliko mokėjimą arba įvykdė kitą operaciją pagal akredityvo sąlygas, bankas emitentas ar tvirtinantysis bankas (jei toks yra) privalo atlyginti jo turėtas išlaidas. Už visas su akredityvo įvykdymu susijusias išlaidas atsako mokėtojas.

    Jeigu bankas emitentas arba tvirtinantysis bankas (jei toks yra), arba jų vardu veikiantis vykdantysis bankas atsisako priimti dokumentus, kurie neatitinka akredityvo sąlygų, apie tai jis privalo nedelsdamas pranešti, nurodydamas atsisakymo priežastis, bankui, iš kurio buvo gauti dokumentai, arba lėšų gavėjui, jeigu dokumentai buvo gauti tiesiai iš jo. Jeigu bankas emitentas ar tvirtinantysis bankas (jei toks yra) nustato, kad dokumentai neatitinka akredityvo sąlygų, jis turi teisę atsisakyti juos priimti ir reikalauti iš vykdančiojo banko grąžinti sumą, šio sumokėtą lėšų gavėjui pažeidžiant akredityvo sąlygas, kartu su palūkanomis arba atsisakyti atlyginti išmokėtas sumas.

    Už akredityvo sąlygų pažeidimą mokėtojui atsako bankas emitentas, o bankui emitentui – tvirtinantysis bankas (jei toks yra) ir (arba) vykdantysis bankas, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Jeigu bankas emitentas ar tvirtinantysis bankas (jei toks yra), ar jų vardu veikiantis vykdantysis bankas nepagrįstai atsisako išmokėti lėšas po to, kai gavėjas pateikia akredityvo sąlygas atitinkančius dokumentus, tai jis atsako lėšų gavėjui. Jeigu tvirtinantysis bankas (jei toks yra) ir (arba) vykdantysis bankas neteisingai išmoka lėšas pagal akredityvą, pažeisdamas akredityvo sąlygas, tai mokėtojui atsako tvirtinantysis bankas (jei toks yra) ir (arba) vykdantysis bankas, jeigu mokėtojo ir banko emitento sutartis nenustato ko kita.

    Akredityvo privalumai pardavėjui (eksportuotojui):

     

    1. Užtikrinamas apmokėjimas pardavėjui už suteiktas paslaugas ar išsiųstas prekes;
    2. Apsauga nuo galimo pirkėjo nemokumo (jei pirkėjas tampa nemokus, jo bankas turi prievolę sumokėti);
    3. Pirkėjas negali atsisakyti apmokėti, jei bankui pateikiami akredityvo sąlygas ir terminus atitinkantys dokumentai;
    4. Pardavėjas gali apskaičiuoti išsiųstų prekių apmokėjimo datą.

     

    Akredityvo privalumai pirkėjui (importuotojui):

     

    1. Užtikrinamas prekių pristatymas importuotojui;
    2. pirkėjui suteikiama galimybė kontroliuoti prekių išsiuntimo terminus;
    3. išleisdamas akredityvą, pirkėjas įrodo savo mokumą, todėl gali tikėtis lengvatų iš pardavėjo ateityje.

     

    Akredityvas uždaromas:

     

    1. kai pasibaigia akredityvo terminas;
    2. kai bankas emitentas panaikina akredityvą;
    3. kai bankas sumoka lėšų gavėjui akredityve nustatytą sumą ar atlieka kitas operacijas, nepasibaigus jo galiojimo terminui.
    • Banko indėlis

      Banko indėlis – banke padėti pinigai, santaupos, viena iš investavimo priemonių, leidžianti taupyti, laikyti pinigus banke ir tokiu būdu uždirbti pinigų. Banko indėlio sutartimi (depozitu) viena šalis (bankas ar kita kredito įstaiga) įsipareigoja priimti iš kitos šalies (indėlininko) arba, gavusi kitai šaliai pervestą pinigų sumą (indėlį), įsipareigoja grąžinti indėlį ir sumokėti už jį palūkanas sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

      Teisę priimti indėlius turi tik bankai ir kitos kredito įstaigos, turinčios tokiai veiklai įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą (licenciją). Jeigu indėlį priėmė asmuo, neturintis tam teisės, arba indėlis buvo priimtas pažeidžiant nustatytas bankų veiklos taisykles, indėlininkas turi teisę reikalauti nedelsiant jam grąžinti visas įmokėtas sumas, įstatymo nustatytas palūkanas ir nuostolius, kiek jų nepadengia palūkanos.

      Banko indėlio sutartis turi būti rašytinė. Jeigu rašytinės formos nesilaikoma, banko indėlio sutartis negalioja. Rašytine sutarties forma pripažįstama indėlininko knygelė, depozito sertifikatas arba kitoks banko ar kitos kredito įstaigos išduotas dokumentas, atitinkantis nustatytas bankų ar kitų kredito įstaigų veiklos taisykles.

      Indėliai būna kelių tipų:

       

      1. Terminuotasis indėlis – pinigų laikymas banke nurodant konkrečią trukmę (pvz., 1 mėn., 3 mėn., 12 mėn.). Tai priemonė laisvoms lėšoms investuoti pasirinktą laikotarpį ir už tai gauti iš anksto žinomas palūkanas. Pasibaigus pasirinktam terminuotojo indėlio laikui, išmokamos priskaičiuotos palūkanos bei indėlis.
      2. Kaupiamasis indėlis – indėlių rūšis, skirta taupyti, kai sąskaitoje galima kaupti pinigus ją papildant. Priskaičiuotos palūkanos kiekvieną mėnesį pervedamos į kaupiamojo indėlio sąskaitą ir kitą mėnesį palūkanos skaičiuojamos jau nuo didesnės sumos.
      3. Einamasis indėlis – pinigų laikymas banke nenurodant konkretaus termino. Tokio indėlio palūkanos būna mažesnės už terminuotojo indėlio palūkanas.

       

      Taigi, banko indėlio sutartis gali būti sudaryta nustatant banko ar kitos kredito įstaigos pareigą išmokėti indėlį pagal pirmą pareikalavimą (indėlis iki pareikalavimo) arba nustatant banko ar kitos kredito įstaigos pareigą išmokėti indėlį praėjus tam tikram terminui (terminuotas indėlis).

      Kai indėlis išmokamas indėlininkui prieš sueinant sutartyje nustatytam terminui ar prieš susidarant kitoms joje numatytoms aplinkybėms (išskyrus indėlius iki pareikalavimo), palūkanos išmokamos tokio dydžio, kuris atitinka indėliams iki pareikalavimo nustatytas palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Jeigu indėlininkas nereikalauja išmokėti terminuoto indėlio pasibaigus jo terminui ar susidaro kitos sutartyje numatytos aplinkybės, tai sutartis pripažįstama pratęsta indėlio iki pareikalavimo sąlygomis, jeigu sutartis nenustato ko kita.

      Bankas ar kita kredito įstaiga moka indėlininkui sutartyje nustatyto dydžio palūkanas. Palūkanų dydis gali būti diferencijuojamas pagal indėlio rūšį. Draudžiama nustatyti palūkanų dydį pagal indėlininko asmenines, tarnybines ar kitas savybes, nesusijusias su indėlio suma, rūšimi ar terminu. Jeigu palūkanų dydis sutartyje neaptartas, bankas ar kita kredito įstaiga moka vidutinę palūkanų normą, galiojusią sutarties sudarymo dieną sutarties sudarymo vietoje.

      Indėlis gali būti įdėtas į banką ar kitą kredito įstaigą trečiojo asmens naudai. Jeigu sutartis nenustato ko kita, šis trečiasis asmuo įgyja indėlininko teises nuo savo pirmojo pareikalavimo bankui ar kitai kredito įstaigai momento arba nuo savo ketinimo naudotis indėlininko teisėmis išreiškimo kitokiu būdu momento. Banko indėlio sutarties trečiojo asmens naudai esminė sąlyga yra trečiojo asmens vardas ir pavardė arba pavadinimas. Asmuo, sudaręs banko indėlio sutartį trečiojo asmens naudai, turi teisę pasinaudoti indėlininko teisėmis tik iki to momento, kol trečiasis asmuo nepareiškia savo ketinimo pasinaudoti indėlininko teisėmis.

    • Bendroji nuosavybė

      Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviem arba keliems savininkams.

      Tokie bendrasavininkai gali būti keli fiziniai ar juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė, kelios valstybės, t.y. bendraturtis gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu.

      Skiriama bendroji dalinė nuosavybė, kai bendrojoje nuosavybėje nustatytos kiekvieno savininko turto dalys, ir bendroji jungtinė nuosavybė, kai turto dalys nenustatytos.

      Bendrosios nuosavybės teisei būdinga:

       

      1. keli subjektai – savininkai. Jie gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybė, savivaldybės. Subjektai gali būti du ar daugiau asmenų;
      2. vieningas objektas – koks nors daiktas ar daiktų visuma. Kiekvieno bendrasavininko nuosavybės teisė yra į visą objektą, o ne į kurią jo dalį natūra.

       

      Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, naudojama ir ja disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Esant nesutarimui, valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato teismas bet kuriam išjos dalyvių pateikus ieškinį. Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, atsako trietiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru turtu, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams.

      Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių turi teisę perleisti kitam asmeniui savo dalį bendrosios nuosavybės teisėje. Jeigu dalis bendrosios nuosavybės teisėje perduodama pašaliniam asmeniui, tai kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus tuos atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytinių.

      Dalies bendrosios nuosavybės teisėje pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviams apie ketinimą parduoti savo dalį pašaliniam asmeniui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai parduodama dalis gyvenamojo namo bendrosios nuosavybės teisėje ar buto daugiabučiame name, tai pranešama per notarinę kontorą. Jeigu kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės gyvenamojo namo ar buto atžvilgiu neįgyvendina per vieną mėnesį, o kito turto atžvilgiu – per dešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui.

      Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių turi teisę reikalauti atidalyti jį iš bendro turto. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai kiekvienu bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio ieškiniu turtas padalijamas natūra, kiek tai galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; priešingu atveju atsidalijantys bendrasavininkai gauna kompensaciją pinigais.

      Bendrojoje jungtinėje nuosavybėje kiekvieno savininko turto dalys nėra nustatytos ir griežtai įvardytos. Bendrosios jungtinės nuosavybės teisės gali atsirasti tik įstatymo nustatytais atvejais, pavyzdžiui sutuoktinių turtas yra laikomas bendrąja jungtine nuosavybe. Sutuoktiniai bendrosios nuosavybės teise jiems priklausantį turą gali tik valdyti ir naudoti.

      Preziumuojama, kad visų bendraturčių dalys yra lygios, jeigu kitaip nenumatyta įstatyme arba sutartyje dėl bendrosios jungtinės nuosavybės atsiradimo.

      Kiekvienas šios rūšies nuosavybės turėtojas turi teisę sudarinėti sandorius, susijusius su bendrosios nuosavybės turto valdymu bei naudojimu, jeigu kitaip nenumatyta tarp jų sudarytame susitarime. Tačiau tokiu atveju reikalingas kitų bendraturčių sutikimas. Jeigu vienas bendraturčių sudaro sandorį neturėdamas reikalaujamo kitų bendrosios jungtinės nuosavybės turėtojų sutikimo, tai toks sandoris kitų bendraturčių reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu. Bendraturčiai turi vienodas teises į bendro daikto ar turto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu ar turtu, taip pat privalo solidariai apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams ar kitokioms rinkliavoms, jeigu sutartis ar įstatymas nenumato ko kita.

        • Darbo sutartis

          Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.

          Darbo sutarties turinį sudaro jos šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas. Šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato Darbo kodeksas, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis.

          Darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų. Darbo sutartyje šalys taip pat sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.). Gali būti sulygstama ir dėl kitų darbo sutarties sąlygų, jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti (išbandymo, profesijų jungimo, materialinės atsakomybės ir kt.).

          Darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų. Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą. Rašytinė darbo sutartis sudaroma dviem egzemplioriais. Darbo sutartį pasirašo darbdavys arba jo įgaliotas asmuo ir darbuotojas. Vienas pasirašytas darbo sutarties egzempliorius įteikiamas darbuotojui, kitas lieka darbdaviui.Sudarydamas darbo sutartį, darbdavys arba jo įgaliotas asmuo privalo supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą.

          Darbo sutartys gali būti:

           

          1. neterminuotos (sudaromos neapibrėžtam laikotarpiui);
          2. terminuotos (sudaromos tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams);
          3. laikinosios (sudaromos ne ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikui);
          4. sezoninės (sudaromos sezoniniams darbams atlikti. Sezoniniais vadinami darbai, kurie dėl gamtinių ir klimato sąlygų dirbami ne visus metus, o tam tikrais periodais (sezonais), ne ilgesniais kaip aštuoni mėnesiai (vienas po kito einančių dvylikos mėnesių laikotarpiu), ir yra įtraukti į sezoninių darbų sąrašą);
          5. dėl papildomo darbo ir antraeilių pareigų (darbuotojas gali susitarti, jeigu to nedraudžia įstatymai, kad jis toje pačioje darbovietėje eis tam tikras papildomas pareigas arba dirbs tam tikrą papildomą (sutartyje nesulygtą) darbą; eis antraeiles pareigas arba dirbs darbus kitoje darbovietėje);
          6. su namudininkais (darbo sutartyje gali būti nustatyta, kad sutartyje sulygtą darbo funkciją darbuotojas atliks namuos );
          7. patarnavimo darbams (darbuotojas įsipareigoja teikti darbdaviui asmenines namų ūkio paslaugas);
          8. kitos.

          Darbdavys neturi teisės reikalauti, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo sutartimi. Dėl papildomo darbo ar pareigų turi būti sutarta ir tai turi būti aptarta darbo sutartyje.

        • Darbo sutarties nutraukimas

          Darbo sutartis baigiasi:

           

          1. ją nutraukus šalių susitarimu (viena darbo sutarties šalis gali raštu pasiūlyti kitai šaliai nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Jei ši sutinka su pasiūlymu, per septynias dienas turi apie tai pranešti šaliai, pateikusiai pasiūlymą nutraukti darbo sutartį);
          2. suėjus terminui (suėjus darbo sutarties terminui, darbdavys arba darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį.Jei nei viena iš šalių darbo sutarties nenutraukia, laikoma, kad sutartis tapo neterminuota.);
          3. ją nutraukus darbuotojo pareiškimu (darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. Darbuotojas turi įspėti darbdavį prieš tris dienas, jei reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar invalidumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, arba kitomis svarbiomis priežastimis, nustatytomis kolektyvinėje sutartyje, arba jei darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį.);
          4. ją nutraukus dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių (Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, taip pat terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip šešių mėnesių laikui, jeigu jo darbo vietoje darbo sutartyje nustatytu darbo laiku prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip trisdešimt dienų iš eilės arba jeigu ji sudaro daugiau kaip šešiasdešimt dienų per paskutinius dvylika mėnesių, taip pat jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga));
          5. ją nutraukus darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai raštu įspėjęs jį prieš du mėnesius, nutraukiant darbo sutartį su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, invalidais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų – darbdavys turi įspėti prieš keturis mėnesius.);
          6. ją nutraukus be įspėjimo (darbo sutartis turi būti nutraukiama, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, pagal kurį darbuotojas nuteisiamas bausme, dėl kurios jis negali tęsti darbo; kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą; įstatymų įgaliotų organų ar pareigūnų reikalavimu; kai darbuotojas pagal medicinos ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo; kai darbuotojas nuo keturiolikos iki šešiolikos metų, vienas iš tėvų arba vaiko atstovas pagal įstatymą, arba vaiko sveikatą prižiūrintis gydytojas, arba mokykla, kurioje vaikas mokosi, reikalauja nutraukti darbo sutartį; likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo; kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos; kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas);
          7. darbdavio bankroto atveju (pradėjus darbdavio bankroto procedūrą, darbo sutartys gali būti nutraukiamos laikantis bankroto įstatymų nuostatų)
          8. likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo;
          9. darbuotojui mirus (darbdaviui mirus darbo sutartis pasibaigia, jeigu ji buvo sudaryta patarnavimo darbams asmeniškai jam atlikti, taip pat kai nėra jo teisių perėmėjo).

          Darbo sutarties nutraukimo apribojimai

           

          Draudžiama įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo:

           

          1. darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu, taip pat jo atostogų metu, išskyrus kai darbo sutartis nutraukiama įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba kai įsiteisėja teismo nuosprendis, pagal kurį darbuotojas nuteisiamas bausme, dėl kurios jis negali tęsti darbo;
          2. darbuotoją, pašauktą atlikti tikrąją krašto apsaugos tarnybą arba kitas Lietuvos Respublikos piliečio pareigas, išskyrus kai darbo sutartis nutraukiama įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba kai įsiteisėja teismo nuosprendis, pagal kurį darbuotojas nuteisiamas bausme, dėl kurios jis negali tęsti darbo;
          3. kitais įstatymų nustatytais atvejais.

          Darbo sutartis negali būti nutraukta su nėščia moterimi nuo tos dienos, kai darbdaviui buvo pateikta medicinos pažyma apie nėštumą, ir dar vieną mėnesį pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms, išskyrus kai darbo sutartis nutraukiama įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba kai įsiteisėja teismo nuosprendis, pagal kurį darbuotojas nuteisiamas bausme, dėl kurios jis negali tęsti darbo arba kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą. Su darbuotojais, auginančiais vaiką (vaikus) iki trejų metų, darbo sutartis negali būti nutraukta, jei nėra darbuotojo kaltės

          Darbuotojams, netekusiems darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta ir pareigos paliekamos, kol bus atgautas darbingumas arba nustatytas invalidumas. Darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus, laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal be išankstinio to organo sutikimo.

          Kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai:

           

          1. kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga;
          2. kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų arba prižiūri kitus šeimos narius, pripažintus pirmos ar antros grupės invalidais;
          3. kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius;
          4. kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai;
          5. kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje;
          6. kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus.
        • Distribucija

          Distribucijos (paskirstymo) sutartimi viena šalis – distributorius – įsipareigoja tam tikrą laiką ar neterminuotai savo vardu ir lėšomis pirkti iš kitos šalies – gamintojo (tiekėjo) – prekes (paslaugas) ir parduoti jas galutiniam vartotojui ar kitiems distributoriams bei atlikti kitus su prekių (paslaugų) perpardavimu susijusius darbus, o gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja parduoti prekes (paslaugas) distributoriui bei atlikti kitus su prekių (paslaugų) paskirstymu susijusius darbus.

          Distribucijos sutarties šalimis gali būti tik įmonės (verslininkai).

          Distribucijos sutartis gali būti sudaryta tam tikram terminui arba ji gali būti neterminuota. Distribucijos sutartis turi būti rašytinė. Šio reikalavimo nesilaikymas sutartį daro negaliojančią.

          Distributorius yra nepriklausoma įmonė (verslininkas), savo vardu ir lėšomis perkanti prekes iš gamintojo ar kito distributoriaus ir perparduodanti jas galutiniam vartotojui ar kitiems distributoriams.

          Distribucijos sutarčių rūšys:

           

          Išimtinė distribucija (gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja parduoti sutartyje nurodytas perparduoti skirtas prekes tik vienam distributoriui konkrečioje distributoriui išimtinai priskirtoje teritorijoje arba konkrečiai distributoriui išimtinai paskirtai pirkėjų grupei.);

          Pasirinktinė distribucija (gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja parduoti skirtas perparduoti prekes tik tam tikriems distributoriams, kurie atitinka gamintojo (tiekėjo) nustatytus techninius, kvalifikacinius ir kitokius kriterijus.).

          Distributorius, jeigu ko kita nenustato sutartis ir konkurencijos teisės reikalavimai, privalo:

           

          1. parduoti prekes tik sutartyje nustatytoje teritorijoje ar sutartyje nustatytiems asmenims;
          2. užtikrinti efektyvų prekių paskirstymą;
          3. organizuoti gamintojo (tiekėjo) prekių reklamą ir reklamines kampanijas;
          4. užtikrinti reikiamą savo darbuotojų kvalifikaciją ir jos kėlimą;
          5. užtikrinti tinkamą prekių saugojimą ir sandėliavimą, nuolatinį jų atsargų papildymą sandėliuose, steigti ir išlaikyti prekybos sandėlių tinklą;
          6. parduoti prekes su gamintojo (tiekėjo) prekės ženklu arba gamintojo (tiekėjo) specialiai įpakuotas ar kitaip paženklintas prekes;
          7. nesteigti filialų ir atstovybių kitoje, nei nustatyta sutartyje, teritorijoje;
          8. pirkti prekes tam tikromis partijomis arba prekių minimumą per tam tikrą sutartyje nustatytą terminą;
          9. parduoti prekes per tam tikrą sutartyje nustatytą terminą;
          10. techniškai aptarnauti prekes po jų pardavimo arba teikti kitas garantines ar aptarnavimo paslaugas tų prekių pirkėjams;
          11. teikti gamintojui (tiekėjui) informaciją apie rinkos būklę, jos pasikeitimus bei atlikti rinkos tyrimus;
          12. negaminti prekių, kurios konkuruoja su sutartyje nustatytomis prekėmis;
          13. neatskleisti gamintojo (tiekėjo) komercinių paslapčių ir kitos konfidencialios informacijos;
          14. pasibaigus sutarčiai, grąžinti gamintojui (tiekėjui) visus iš jo gautus dokumentus, medžiagas, prekių pavyzdžius ir kt.

           

          Gamintojas (tiekėjas), jeigu ko kita nenustato sutartis, privalo:

           

          1. parduoti tinkamos kokybės prekes ir garantuoti jų kokybę, parduoti prekes sutartyje nustatytais terminais ir mastu;
          2. parduoti sutartas prekes tik distributoriui ir neparduoti prekių tiesiai vartotojams;
          3. apmokyti distributoriaus darbuotojus;
          4. aprūpinti distributorių reklamine medžiaga;
          5. mokėti distributoriui sutartyje nustatytą atlyginimą už distributoriaus teikiamas papildomas paslaugas.
        • Dovanojimas

          Dovanojimas – pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui.

          Do­va­no­ji­mo su­tar­ti­mi ga­li­ma ne tik per­duo­ti tur­tą (kil­no­ja­muo­sius ar ne­kil­no­ja­muo­sius daik­tus, pi­ni­gus ar kt.) kito asmens nuosavybėn. Do­va­no­ji­mo su­tar­ties da­ly­ku taip pat ga­li bū­ti tiek tur­ti­nė tei­sė (rei­ka­la­vi­mas), tiek ap­do­va­no­ja­mo­jo at­lei­di­mas nuo tur­ti­nės pa­rei­gos do­va­no­to­jui ar tre­čia­jam as­me­niui. Ta­čiau ne­ga­li­ma do­va­no­ti tur­to, ku­rio nė­ra su­da­rant su­tar­tį ar ku­ris bus su­kur­tas tik at­ei­ty­je – to­kia do­va­no­ji­mo su­tar­tis ne­ga­lio­ja. Be to, pažadas padovanoti turtą ar turtinę teisę arba atleisti nuo turtinės pareigos ateityje nelaikomas dovanojimo sutartimi.

          Esminis dovanojimo sutarties požymis yra tas, kad tai yra neatlygintinas sandoris. Do­va­no­to­jas tur­tą ar tur­ti­nę tei­sę (rei­ka­la­vi­mą) ap­do­va­no­ta­jam per­duo­da nuo­sa­vy­bės tei­se ar­ba at­lei­džia ap­do­va­no­tą­jį nuo tur­ti­nės pa­rei­gos do­va­no­to­jui ar tre­čia­jam as­me­niui ne­at­ly­gin­ti­nai.

          Dovanojimo sutartis, nustatanti dovanotojo teisę vienašaliu sprendimu atsiimti dovanotą turtą ar turtinę teisę, negalioja. Taip pat, negalioja sutartis, pagal kurią dovana pereina apdovanotajam nuosavybės teise po dovanotojo mirties. Šiems santykiams taikomos paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančios normos. Jeigu abi dovanojimo sutarties šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles, tai tokia sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi. Dovanojimo sutartis negalioja, jeigu dovanotojas nebuvo dovanos savininkas arba nebuvo tinkamai įgaliotas sudaryti tokią sutartį. Dovanojimo sutartis gali būti pripažinta negaliojančia pagal dovanotojo ar jo įpėdinių ieškinį, jeigu sutarties sudarymo metu dovanotojas sirgo sunkia nepagydoma liga, dėl kurios jis negalėjo pareikšti savo tikrosios valios.

          Tur­tą, ku­ris yra ben­dro­ji jung­ti­nė nuo­sa­vy­bė, ga­li­ma do­va­no­ti tik esant vi­sų do­va­no­ja­mo tur­to sa­vi­nin­kų (ben­dra­tur­čių) ra­šy­ti­niam su­ti­ki­mui.

          Asmuo, dovanodamas turtą, gali nustatyti sąlygą, kad šis turtas turi būti naudojamas tam tikram tikslui nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Jeigu apdovanotasis nevykdo dovanojimo sutartyje nustatytos sąlygos, tai dovanotojas teismo tvarka turi teisę reikalauti, kad sąlyga būtų įvykdyta arba kad būtų panaikinta sutartis ir turtas grąžintas.

          Įstatymai do­va­no­ji­mo su­tar­ties for­mai nu­sta­to ke­letą rei­ka­la­vi­mų. Do­va­no­jant di­des­nę kaip pen­kių tūks­tan­čių li­tų su­mą, tu­ri bū­ti su­da­ro­ma ra­šy­ti­nės for­mos su­tar­tis. Jei do­va­no­ja­mas ne­kil­no­ja­ma­sis daik­tas ar do­va­no­ji­mo su­tar­ties su­ma yra di­des­nė kaip pen­kias­de­šimt tūks­tan­čių li­tų, tu­ri bū­ti su­da­ro­ma no­ta­ri­nės for­mos su­tar­tis.

          Dovanotojas negali būti neveiksnus asmuo. Neveiksnaus asmens globėjui draudžiama dovanoti neveiksnaus asmens turtą pastarojo vardu, išskyrus simbolines dovanas, kurių vertė neviršija vieno minimalaus gyvenimo lygio dydžio sumos. Neveiksniam asmeniui skirtas dovanas turi teisę priimti tik jo globėjas, išskyrus simbolines dovanas, kurių vertė neviršija vieno minimalaus gyvenimo lygio dydžio sumos.

          Įstatymai numato ap­ri­bo­ji­mus, kokiems asmenims yra drau­džia­ma pri­im­ti do­va­nas. Draudžiama priimti dovanas sveikatos priežiūros, gydymo ar globos (rūpybos) institucijų vadovams ir kitiems darbuotojams iš asmenų, kurie šiose institucijose gydosi ar išlaikomi, bei jų artimųjų giminaičių, išskyrus simbolines dovanas, kurių vertė neviršija vieno minimalaus gyvenimo lygio dydžio sumos. Taip pat, draudžiama priimti dovanas politikams, valstybės ir savivaldybių pareigūnams ir kitokiems valstybės tarnautojams ir jų artimiesiems giminaičiams, kai tai susiję su politiko, pareigūno ar valstybės tarnautojo tarnybine padėtimi ar tarnybinėmis pareigomis.

          Do­va­no­to­jo pa­gal su­tar­tį per­duo­da­mas do­va­no­ja­mas tur­tas tu­ri bū­ti be jo­kių su­var­žy­mų, ku­rie truk­dy­tų ap­do­va­no­ta­jam nau­do­tis ar dis­po­nuo­ti tur­tu ar­ba jį val­dy­ti. Ta­čiau to­kie su­var­žy­mai ga­li bū­ti, jei jie do­va­no­ji­mo su­tar­ty­je yra aiš­kiai ša­lių ap­tar­ti. Do­va­no­to­jas ne­at­sa­ko, jei do­va­no­ja­mas tur­tas tu­ri pa­slėp­tų trū­ku­mų, jei­gu pats do­va­no­to­jas apie juos ne­ži­no­jo ar ne­tu­rė­jo ži­no­ti. Ap­do­va­no­ta­sis ga­li rei­ka­lau­ti, kad do­va­no­to­jas at­ly­gin­tų nuos­to­lius, jei­gu ap­do­va­no­ta­sis tu­rė­jo iš­lai­dų, su­si­ju­sių su tei­sės į tur­tą su­var­žy­mų pa­nai­ki­ni­mu ar jo trū­ku­mų pa­ša­li­ni­mu, o do­va­no­to­jas, ži­no­da­mas ar tu­rė­da­mas ži­no­ti apie tuos su­var­žy­mus ar trū­ku­mus, apie juos ap­do­va­no­to­jam ne­pra­ne­šė.

          Jei­gu do­va­no­ji­mo su­tar­ties su­da­ry­mas ar vyk­dy­mas yra su­si­jęs su tam tik­ro­mis iš­lai­do­mis, jas pri­va­lo ap­mo­kė­ti do­va­no­to­jas, ne­bent do­va­no­ji­mo su­tar­ty­je nu­ma­ty­ta kas ki­ta. Jei­gu ko ki­ta ne­nu­sta­to įsta­ty­mai ar su­tar­tis, ap­do­va­no­ta­sis at­sa­ko tik už tas do­va­no­to­jo sko­las, ku­rios ne­at­sie­ja­mai su­si­ju­sios su do­va­na.

          Dovanotojas turi teisę kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, kai apdovanotasis pasikėsina į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę ar tyčia juos sunkiai sužaloja, taip pat kai, atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Kai apdovanotasis tyčia nužudo dovanotoją, teisę pareikšti ieškinį dėl dovanojimo panaikinimo turi dovanotojo įpėdiniai. Dovanotojas taip pat turi teisę kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, jeigu apdovanotasis su jam dovanotu turtu, turinčiu dovanotojui didelės neturtinės reikšmės, elgiasi taip, kad kyla reali to turto žuvimo grėsmė. Kai dovanojimas panaikinamas, apdovanotasis privalo grąžinti dovanotą turtą, jeigu jis dovanojimo panaikinimo metu yra išlikęs.

        • Draudimo sutartis

          Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis.

          Draudimą geriausiai apibūdina trys elementai:

           

          1. rizikos paskirstymas,
          2. žymus narių skaičius,
          3. draudikas, tiesiogiai užsiimantis draudimo veikla.

          (1) Rizikos paskirstymas.

           

          Draudimo mechanizmas tarnauja ekonominių nuostolių paskirstymui tarp kaip galima daugiau asmenų, kuriems gresia tos pačios rūšies rizikos. Draudėjas neturi jokios galimybės iš anksto sužinoti, ar gaus kaip kompensaciją didesnę sumą negu pats įmokėjo, ar paprasčiausiai mokės už kitų nuostolius. Bet pirminis tikslas yra nuostolius pakeisti į galimybę mokėti tam tikrą fiksuotą sumą fondui, kuri bus maksimumas, ką galima prarasti. Šis ekonominės rizikos pasidalinimas ir yra rizikos paskirstymo principas.

          (2) Žymus narių skaičius.

           

          Tai pagrindinis skirtumas tarp draudimo ir sutarties, kuria viena šalis paprasčiausiai prisiima kitos atsakomybę dėl kokios nors priežasties (pvz., laidavimas). Nustatant draudimo įmokų dydį, kurios turi padengti visus nuostolius, administracines ir kitas išlaidas tam tikru periodu, draudikui reikia prognozuoti tokias išlaidas. Tikimybė, kad tai pavyks padaryti tiksliai auga, kai didėja parduotų draudimo polisų skaičius.

          (3) Draudikas, tiesiogiai užsiimantis draudimo veikla.

           

          Visuomenėje egzistuoja tokios sutartys, kurios nors ir turi bendruosius rizikos paskirstymo elementus, tačiau iš esmės nėra laikomos draudimu. Tai garantijos sutartys arba sutartys dėl paslaugų atlikimo, jei ateityje atsitiktų koks nors galimas įvykis. Rizikos paskirstymas tarp didelio asmenų skaičiaus yra būdingas pirminiam tikslui – iš anksto gauti tam tikras fiksuotas įmokas už ateityje suteiksimas paslaugas.

          Draudimas gali būti privalomasis ir savanoriškasis. Privalomojo draudimo teisiniai santykiai kyla dėl teisės normoje nustatytų juridinių faktų, nurodančių jų atsiradimo momentą ir trukmę, bei taikomi kaip visuotiniai ir vieningi atitinkamų objektų apsaugos būdai. Tuo tarpu savanoriškojo draudimo teisiniai santykiai kyla draudikui ir draudėjui susitarus ir sudarius draudimo sutartį, draudimo rūšies taisyklių nustatyta tvarka, šie santykiai remiasi savanoriška valia.

          Draudimo šakos yra gyvybės ir ne gyvybės draudimas. Gali būti draudžiami tik įstatymo ginami interesai. Draudimo sutartis turi būti rašytinė. Draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas).

          Prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui. Esminėmis aplinkybėmis, apie kurias draudėjas privalo informuoti draudiką, pripažįstamos aplinkybės, nurodytos standartinėse draudimo sutarties sąlygose (draudimo rūšies taisyklėse), taip pat aplinkybės, apie kurias draudikas raštu prašė draudėjo suteikti informaciją. Jeigu draudėjas neatsako į raštu pateiktą draudiko paklausimą apie tam tikras aplinkybes, o draudikas, neatsižvelgdamas į tai, sudarė draudimo sutartį, tai draudikas netenka teisės reikalauti nutraukti draudimo sutartį ar pripažinti ją negaliojančia remdamasis tuo, kad draudėjas jam nepateikė informacijos. Jeigu po draudimo sutarties sudarymo nustatoma, kad draudėjas suteikė draudikui žinomai melagingą informaciją apie aplinkybes, turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui, tai draudikas turi teisę reikalauti pripažinti draudimo sutartį negaliojančia, išskyrus atvejus, kai aplinkybės, kurias draudėjas nuslėpė, išnyko iki draudiminio įvykio ar neturėjo įtakos draudiminiam įvykiui.

          Draudimo sutartis, jeigu joje nenustatyta ko kita, įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Jeigu draudėjas nesumoka draudimo įmokos (premijos), tai draudimo sutartis nutrūksta, jeigu sutartyje nėra nustatyta ko kita. Draudimas taikomas visiems draudiminiams įvykiams, įvykusiems po draudimo sutarties įsigaliojimo, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta ko kita. Jeigu draudimo sutartyje nustatyta taikyti draudimą ir draudiminiams įvykiams, įvykusiems iki draudimo sutarties įsigaliojimo, tai tokia sąlyga galioja, jeigu draudimo sutarties šalys apie draudiminį įvykį, kuris įvyko iki draudimo sutarties įsigaliojimo, nežinojo.

              • Faktoringas

                Faktoringas – finansinė operacija, kai viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, trečiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą.

                Faktoringo sutartis gali nustatyti finansuotojo pareigą tvarkyti kliento veiklos buhalterinę apskaitą, teikti klientui finansines paslaugas, susijusias su piniginiais reikalavimais, esančiais perleidimo dalyku. Faktoringo sutartis gali būti ilgalaikė arba sudaroma atskiram atvejui.

                Finansuotoju pagal faktoringo sutartį gali būti tik bankas arba kitas pelno siekiantis juridinis asmuo, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę vykdyti faktoringo veiklą.

                Jeigu faktoringo sutartis nenustato ko kita, klientas atsako finansuotojui už perleidžiamo piniginio reikalavimo, esančio sutarties dalyku, galiojimą. Perleidžiamas piniginis reikalavimas yra galiojantis, jeigu klientas turi teisę šį reikalavimą perleisti ir perleidimo momentu jam nėra žinomos aplinkybės, dėl kurių skolininkas turėtų teisę to reikalavimo nevykdyti. Jeigu finansuotojas pareikalauja įvykdyti jam perleistą piniginį reikalavimą, o skolininkas jo neįvykdo ar įvykdo netinkamai, tai klientas neatsako už tokius skolininko veiksmus, jeigu sutartis nenustato ko kita.

                Skolininkas privalo sumokėti pinigų sumas finansuotojui, jeigu skolininkas yra gavęs iš kliento arba finansuotojo rašytinį pranešimą apie piniginio reikalavimo perleidimą finansuotojui ir pranešime nurodytas piniginis reikalavimas bei finansuotojas, kuriam turi būti įvykdyta prievolė. Skolininko reikalavimu finansuotojas privalo jam per protingą terminą pateikti piniginio reikalavimo perleidimo įrodymus. Jeigu finansuotojas šios pareigos neįvykdo, skolininkas turi teisę prievolę įvykdyti klientui.

                Kai finansuotojas pareiškia reikalavimą skolininkui, kad šis sumokėtų pinigus, skolininkas turi teisę įskaityti savo priešinius piniginius reikalavimus, kylančius iš skolininko ir kliento sutarties, jeigu šiuos reikalavimus skolininkas jau turėjo tuo momentu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą finansuotojui. Skolininkas negali savo gynybai naudoti finansuotojui tų reikalavimų, kuriuos skolininkas galėjo pareikšti klientui dėl to, kad klientas pažeidė draudimą perleisti piniginį reikalavimą.

                Kai klientas pažeidžia su skolininku sudarytą sutartį, skolininkas neturi teisės reikalauti iš finansuotojo grąžinti sumas, kurias šis jau yra gavęs, jeigu skolininkas turi teisę gauti tas sumas tiesiai iš kliento. Skolininkas, turintis teisę išieškoti finansuotojui sumokėtas sumas tiesiai iš kliento, turi teisę reikalauti, kad tas sumas grąžintų finansuotojas, jeigu įrodo, kad finansuotojas nesumokėjo faktoringo sutartyje nustatytos sumos klientui arba ją sumokėjo žinodamas, kad klientas neįvykdė savo prievolės skolininkui.

              • Fizinio asmens teisnumas

                Fizinio asmens teisnumas – asmens galėjimas turėti civilines įstatymų sutei­kiamas teises ir pareigas. Teisnumas nusako asmens teisinį statusą ir reiškia galimybę būti subjektu tų teisių ir pareigų, kurias numato įstatymai.

                Tai, kad asmuo yra teisnus, dar nereiškia, kad jis turi konkrečias teises ir pareigas. Konkrečias civilines teises ir pareigas teisnus fizinis asmuo įgyja esant atitinkamiems teisiniams faktams: sandoriams, ad­ministraciniams aktams, kitiems veiksmams bei įvykiams. (Pvz., asmuo, kurio sveikatai padaryta žala, įgyja teisę iš pažeidėjo reikalauti atly­dinti padarytą žalą.) Taigi teisnumas yra prielaida, sąlygojanti konkretų subjektinės teisės atsiradimą.

                Fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta, jam mirus. Fizinio asmens gimimo momentu pripažįstamas pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas. Jeigu negalima nustatyti, ar vaikas gimė gyvas, ar negyvas, preziumuojama, kad jis gimė gyvas. Fizinio as­mens gimimas reiškia jo teisnumo pradžią, todėl vaiko gimimo mo­mentas medicinos dokumentuose fiksuojamas nurodant kalendorinę datą ir vietos laiką minučių tikslumu. Pradėtas, bet dar negimęs vaikas nepripažįstamas teisniu, tačiau įstatymas saugo jo teises kaip galimo paveldėtojo. Fizinio asmens mirties momentu pripažįstamas jo kraujotakos ir kvėpavimo negrįžtamas nutrūkimas arba jo smegenų visų funkcijų visiškas ir negrįžtamas nutrūkimas.

                Visų fizinių asmenų teisnumas yra vienodas. Jie privačios nuosavybės teisę gali turėti gali turėti turtą, kaip privačios nuosavybės objektą, teisę verstis ūkine komercine veikla, steigti įmones ar kitokius juridinius asmenis, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti veiklos rūšį ir gyvenamąją vietą, sudaryti įstatymų nedraudžiamus sandorius, turėti kūrinio, išradimo, pramoninio pavyzdžio autoriaus teises, taip pat kitas turtines ir asmenines neturtines teises, kuriais saugo civiliniai įstatymai.

                Fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla, laikomi verslininkais. Kiekvienas asmuo, kuris verčiasi verslu ar profesine veikla, privalo tvarkyti savo turtą ir visa kita, kas susiję su jo verslu ar profesine veikla, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą, verslą ar profesinę veiklą taip, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas.

                Užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės Lietuvos Respublikoje turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai.

              • Fizinio asmens veiksnumas

                Fizinio asmens veiksnumas – fizinio asmens galėjimas savo veiksmais sava­rankiškai įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas. Net ir pasy­vus elgesys, toks kaip palikimo atsisakymas, laikytinas veiksnumo pasireiškimu.

                Veiksnumo ir teisnumo sąveika: Tik gimęs žmogus yra teisnus, tačiau tuo momentu jis dar nėra veiks­nus. Jis pats negali savo teisių įgyvendinti – už jį tai atlieka tėvai arba globėjai (rūpintojai). Fizinio asmens civilinis veiksnumas atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. kai jam sueina 18 metų.

                Fiziniai asmenys pagal jų veiksnumo apimtį skirstomi į keturias grupes:

                 

                1. Visiškai veiksnūs asmenys (sulaukę 18 metų);
                2. Iš dalies veiksnūs asmenys (nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų amžiaus);
                3. Ribotai veiksnūs asmenys (veiksnumas teismo apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis);
                4. Neveiksnūs asmenys (asmenys iki 14 metų ir asmenys, kurie dėl silpnaprotystės ar kitos psichikos lygos teismo pripažinti neveiksniais).

                 

                Fizinis asmuo gali įgyti visišką civilinį veiksnumą ir neturėda­mas 18 metų. Šiuo atveju jis veiksnumą įgyja nuo santuokos sudarymo momento, kai vadovaudamasis CK 3.14 str. teismas sumažina santuokinį amžių. Jeigu vėliau ši santuoka nutraukiama arba pripažįs­tama negaliojančia dėl priežasčių, nesusijusių su santuokiniu amžiu­mi, nepilnametis įgyto veiksnumo nenustoja. Nepil­nametis gali įgyti visišką veiksnumą ir emancipacijos būdu, t. y. nepil­nametis asmuo gali būti pripažintas veiksniu tais atvejais, kai yra pa­grindas leisti nepilnamečiui, sulaukusiam šešiolikos metų amžiaus, sa­varankiškai įgyvendinti visas pilnamečio asmens teises ir vykdyti parei­gas. Pvz, nepilnametis gauna darbo užmokestį, turi pakanka­mai lėšų, iš kurių gali įsigyti nekilnojamojo turto ar kitaip savarankiš­kai dalyvauti civilinėje apyvartoje. Tokio nepilnamečio asmens, no­rinčio įgyti visišką veiksnumą, jo tėvų, globos (rūpybos) institucijų pareiškimu teismas, vadovaudamasis CK 2.9 str., gali nepilnametį pripažinti visiškai veiksniu (emancipuoti). Visais atvejais nepilname­tis gali būti pripažintas visiškai veiksniu tik esant paties nepilnamečio sutikimui. Tačiau jeigu emancipuotas nepilnametis įgyvendindamas savo teises ar vykdydamas pareigas daro žalos savo ar kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams, teismas, remdamasis nepilnamečio tėvų, rūpintojo ar globos (rūpybos) institucijos pareiškimu, gali pa­naikinti tokį visiško veiksnumo pripažinimą.

                Visiškas civilinis veiksnumas įgyjamas laipsniškai sulaukiamo am­žiaus tarpsniais. Iki pilnametystės nepilnamečiai gali turėti tik dalinį civilinį veiksnumą, išskyrus anksčiau nurodytas išimtis.

                Dalinis veiksnumas. Nepilnamečiai, sulaukę 14 metų, įgyja dalinį veiksnumą ir patys atsako pagal savo sutartines prievoles. Sulaukę šio am­žiaus, turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą, jie įgyja teisę sudaryti bet kokius sandorius. Sandoriai, kuriuos šie nepilnamečiai sudaro be tėvų ar rūpintojų sutikimo, galioja, jeigu toks sutikimas gaunamas sudarius sandorį. Tačiau jie jau turi teisę savarankiškai disponuoti sa­vo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, gali įgyvendinti autorių teises į savo kūrinius, išradimus, pramoninį dizainą. Taip pat šie turi teisę savarankiškai sudaryti smulkius buitinius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai, taip pat sandorius, susijusius su savo uždirbtų lėšų, atstovų pagal įstatymą ar kitų asmenų suteiktų lėšų panaudojimu, jeigu šiems sandoriams nėra nustatyta notarinė ar kita speciali forma. Tais atvejais, kai nepilnametis švaisto, neprotingai naudoja tu­rimas lėšas, vaikų globos (rūpybos) institucijos ar kiti suinteresuoti asmenys gali kreiptis į teismą, prašydami apriboti ar atimti iš tokio nepil­namečio teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu.

                Teismo tvarka fizinio asmens veiksnumas gali būti apribotas, jeigu jis piktnaudžiauja alkoho­liniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Piktnaudžiavimas suprantamas kaip fizinio asmens priklausomybė nuo alkoholio, narkotinių ar toksinių medžiagų. Prašymą apriboti asmens civilinį veiksnumą turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis, tėvai, pil­namečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras. Pripaži­nus asmenį ribotai veiksniu, teismo sprendimu nustatoma rūpyba ir skiriamas rūpintojas. Tokiam asmeniui ribojamas turtinių teisių įgy­vendinimas. Jis gali sudaryti sandorius disponuoti turtu, atsiimti darbo užmokestį, pensiją ar kitų rūšių paja­mas tik turėdamas rūpintojo sutikimą. Be to, teismas gali nustatyti, kad rūpintojo sutikimas būtinas sudarant ir kitus sandorius. Rūpintojas neatsako už pilnamečio ribotai veiksnaus asmens su­tartines ir nesutartines prievoles. Rūpintojas gali duoti sutiki­mą sudaryti sandorį ir jį sudarius, jeigu sandoris yra naudingas asme­niui, kurio veiksnumas apribotas. Fizinio asmens, kurio veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais arba narkotinė­mis medžiagomis, be rūpintojo sutikimo sudaryti turto ar daiktinės teisės perdavimo sandoriai, išskyrus smulkius buitinius sandorius, yra nuginčijami. Teismas tokį sandorį pripažįsta negalio­jančiu pagal rūpintojo ar prokuroro ieškinį.

                Fizinis asmuo, kuris dėl psichikos ligos ar silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu. Šiuo atveju tokio asmens sutuoktinis, pilna­mečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras gali kreip­tis į teismą prašydami pripažinti tokį asmenį neveiksniu. Teismas skiria ekspertizę ir remdamasis teismo psichiatrinės ekspertizės išvada gali pri­pažinti tokį asmenį neveiksniu, jeigu asmuo serga psichikos liga ar yra silpnaprotis ir todėl negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdy­ti. Pripažintam neveiksniu asmeniui nustatoma globa. Neveiksnaus asmens vardu sandorius sudaro globėjas. Tačiau civilinis kodeksas numato galimybę sandorį, kurį sudarė neveiksnus asmuo, jeigu jis yra naudingas neveiksniam asmeniui, pa­tvirtinti.

                Dėl asmens veiks­numo apribojimo panaikinimo kreiptis į teismą gali to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras. Tokią teisę turi ir asmuo, kurio veiksnumas apribotas.

                Kai pripažintas neveiksniu asmuo pasveiksta, to asmens sutuoktinio, tėvų, pilnamečių vaikų, globos (rūpybos) institucijos arba prokuroro prašymu teismas pripažįsta tokį asmenį veiks­niu. Įsiteisėjus teismo sprendimui, nustatyta asmens globa panaikinama.

              • Franšizė

                Franšizė – dviejų juridiškai savarankiškų įmonių sutartimi reguliuojama ilgalaikio bendradarbiavimo forma, kai už tam tikrą vienkartinį ir/arba nuolatinį atlyginimą viena įmonė (franšizės gavėja) gauna galimybę tiksliai apibrėžtomis sąlygomis naudotis tam tikromis kitos įmonės (franšizės davėjos) teisėmis. Šių teisių objektas yra galimybė naudotis franšizės davėjo firmos vardą, pardavinėti ir/arba gaminti jos prekes, teisė į saugomą komercinę (gamybinę) informaciją, naudotis jos sukaupta patirtimi ir pan. Franšizės davėjas įsipareigoja franšizės gavėjui teikti įvairią pagalbą statant bei įrengiant įmonę, organizuojant jos darbą ir pan.

                Franšizės sutartis

                 

                Franšizės sutartys skiriasi nuo kitų kooperacijos formų tuo, kad pasižymi lankstumu, apima ne tik prekes ir technologiją, bet ir kruopščiai parengtas rinkodaros priemones, ypatingą dėmesį skiria įmonės ir prekių įvaizdžio formavimui.

                Franšizės sutarties šalimis gali būti tik įmonės (verslininkai).

                Franšizės sutartis turi būti rašytinė. Rašytinės formos nesilaikymas franšizės sutartį daro negaliojančią. Tretiesiems asmenims sutartis gali būti panaudota tik įregistravus franšizės sutarties sudarymo faktą įstatymų nustatyta tvarka juridinių asmenų registre, kuriame yra įregistruotas teisių turėtojas. Jeigu teisių turėtojas įregistruotas užsienio valstybėje, franšizės sutarties sudarymo faktas turi būti registruojamas juridinių asmenų registre, kuriame įregistruotas naudotojas. Jeigu franšizės sutarties dalykas yra pramoninės nuosavybės teise saugomas objektas, franšizės sutarties sudarymo faktas taip pat turi būti įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka atitinkamoje institucijoje, registruojančioje pramoninės nuosavybės teisės objektus ir teises į juos.

                Subfranšizės sutartis

                 

                Subfranšizės sutartis. Franšizės sutartis gali numatyti naudotojo teisę leisti kitiems asmenims naudotis visomis jam suteiktomis išimtinėmis teisėmis ar kai kuriomis iš jų subfranšizės sąlygomis. Subfranšizės sutarties sąlygos turi būti iš anksto aptartos franšizės sutartyje arba vėliau suderintos su teisių turėtoju. Franšizės sutartis taip pat gali numatyti naudotojo pareigą po sutarties sudarymo suteikti kitiems asmenims teisę naudotis tam tikrą laiką tomis teisėmis subfranšizės sąlygomis. Subfranšizės sutartis negali būti sudaryta ilgesniam terminui nei franšizės sutartis. Jeigu negalioja franšizės sutartis, negalioja ir subfranšizės sutartis.

                Teisių turėtojas privalo:

                 

                1. perduoti naudotojui techninius ir komercinius dokumentus ir suteikti kitą informaciją, kuri yra būtina naudotojui, kad šis galėtų įgyvendinti jam suteiktas pagal franšizės sutartį teises, taip pat instruktuoti naudotoją ir jo darbuotojus visais klausimais, susijusiais su perduotų teisių įgyvendinimu;
                2. išduoti naudotojui sutartyje numatytas licencijas ir užtikrinti jų įforminimą nustatyta tvarka.

                Jeigu franšizės sutartis nenustato ko kita, teisių turėtojas privalo:

                 

                1. užtikrinti franšizės sutarties įregistravimą;
                2. teikti naudotojui nuolatinę techninę ir konsultacinę pagalbą, padėti apmokyti naudotojo darbuotojus;
                3. kontroliuoti naudotojo pagal franšizės sutartį gaminamų prekių, atliekamų darbų ar teikiamų paslaugų kokybę.

                 

                Naudotojas, atsižvelgdamas į veiklos pobūdį ir ypatumus bei franšizės sutarties sąlygas, privalo:

                 

                1. franšizės sutartyje nustatytu būdu savo veikloje naudoti teisių turėtojo firmos vardą, prekių ir paslaugų ženklą;
                2. užtikrinti pagal franšizės sutartį gaminamų prekių, atliekamų darbų ar teikiamų paslaugų tinkamą kokybę;
                3. laikytis teisių turėtojo nurodymų ir instrukcijų dėl teisių naudojimo, naudotojo komercinių patalpų vidaus ir išorės apipavidalinimo ir kitokios franšizės sutartyje nustatytos veiklos sąlygų;
                4. teikti pirkėjams (užsakovams) papildomų paslaugų, kurių jie galėjo protingai tikėtis įsigydami (užsakydami) prekes (darbus, paslaugas) tiesiai iš teisių turėtojo;
                5. neatskleisti kitiems asmenims iš teisių turėtojo gautų komercinių (gamybinių) paslapčių ar kitos konfidencialios informacijos;
                6. sudaryti subfranšizės sutartį, jeigu tokia jo pareiga nustatyta franšizės sutartyje;
                7. informuoti pirkėjus (užsakovus) labiausiai jiems akivaizdžiausiu būdu apie tai, kad naudotojas veikia pagal franšizės sutartį ir naudoja teisių turėtojo firmos vardą, prekių ar paslaugų ženklą ar kitokį teisių turėtoją individualizuojantį simbolį.

                Šalių teisių apribojimai. Sutarties šalys gali sutartyje numatyti tik tokias konkurenciją ribojančias sąlygas, kurių nedraudžia konkurencijos teisė. Franšizės sutartis gali numatyti šiuos šalių teisių apribojimus:

                 

                1. teisių turėtojo prievolę nesuteikti kitiems asmenims analogiškų išimtinių teisių visumos naudoti toje pačioje teritorijoje kaip ir naudotojas arba teisių turėtojo prievolę pačiam nevykdyti analogiškos veiklos toje pačioje teritorijoje;
                2. naudotojo prievolę nekonkuruoti su teisių turėtoju sutartyje nustatytoje teritorijoje toje verslo srityje, kurioje naudotojas veikia naudodamasis jam suteiktomis teisėmis;
                3. draudimą naudotojui sudaryti franšizės sutartis dėl analogiškų teisių su teisių turėtojo konkurentais (potencialiais konkurentais);
                4. naudotojo prievolę derinti su teisių turėtoju komercinių patalpų, nustatytų sutartyje, išdėstymą ir jų išorės bei vidaus apipavidalinimą.

                Franšizės sutarties sąlygos, ribojančios šalių teises, gali būti pripažintos negaliojančiomis įstatymo, reglamentuojančio konkurenciją, nustatytais pagrindais ir tvarka, jeigu šios sąlygos riboja konkurenciją.

                Negalioja franšizės sutarties sąlygos, kurias draudžia konkurencijos teisė, konkrečiai:

                 

                1. sąlygos, suteikiančios teisę teisių turėtojui nustatyti naudotojo gaminamų prekių ar atliekamų darbų, ar teikiamų paslaugų kainas arba jų minimalų dydį;
                2. sąlygos, suteikiančios naudotojui teisę parduoti prekes, atlikti darbus ar teikti paslaugas tik tam tikros kategorijos pirkėjams (užsakovams) arba tik pirkėjams (užsakovams), gyvenantiems franšizės sutartyje nustatytoje teritorijoje.
              • Garantija

                Garantija – vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Tai papildomo (subsidiarinė) trečiojo asmens prievolė, įsipareigojimų užtikrinimo priemonė.

                Garantiją suteikiantis juridinis asmuo turi turėti tokią teisę, t. y. ji turi būti numatyta jo įstatuose. Bankas įsitikina, ar juridinis asmuo turi pakankamai turto, kad galėtų sugrąžinti paskolą ir vykdyti visus su paskola susijusius įsipareigojimus už paskolos gavėją, jei iš jo to būtų pareikalauta. Garantija gali būti suteikiama visai paskolai su palūkanomis ir delspinigiais arba jos daliai. Garantija turi būti rašytinė. Šio reikalavimo nesilaikymas garantiją daro negaliojančią.

                Garantija trečioji šalis įsipareigoja įvykdyti paskolos grąžinimo ir su tuo susijusias prievoles bankui, jeigu skolininkas, už kurį garantuojama, laiku neįvykdys paskolos sutartyje numatytų įsipareigojimų tik po to, kai juridiškai bus patvirtinta kad skolininkas yra nemokus. Tai reiškia, kad garanto atsakomybė yra subsidiarinė.

                Garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija, net ir tais atvejais, kai garantijoje ta prievolė nurodyta. Įvykdęs už skolininką prievolę, garantas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę skolininkui.

                Gavęs kreditoriaus reikalavimą įvykdyti prievolę garantas privalo nedelsdamas apie tai pranešti skolininkui ir perduoti jam kreditoriaus reikalavimo ir prie jo pridėtų dokumentų kopijas. Garantas turi teisę atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą, jeigu reikalavimas ar prie jo pridėti dokumentai neatitinka garantijos sąlygų arba pateikti pasibaigus garantijos terminui. Apie atsisakymą tenkinti reikalavimą garantas nedelsdamas turi pranešti kreditoriui. Jeigu garantas sužino, kad garantija užtikrinta pagrindinė prievolė įvykdyta ar pasibaigė kitais pagrindais arba pripažinta negaliojančia, apie tai jis privalo nedelsdamas pranešti kreditoriui ir skolininkui. Po tokio pranešimo gavęs pakartotinį kreditoriaus reikalavimą įvykdyti prievolę, garantas reikalavimą turi patenkinti tik tuo atveju, kai kreditorius pateikia įrodymus, kad prievolė nepasibaigusi ir galioja.

                Banko garantija bankas ar kita kredito įstaiga (garantas) raštu įsipareigoja sumokėti skolininko kreditoriui nustatytą pinigų sumą pagal kreditoriaus reikalavimą. Už garantijos suteikimą skolininkas moka garantui skolininko ir banko sudarytoje sutartyje nustatytą atlyginimą. Banko garantija įsigalioja nuo jos suteikimo, jeigu garantijoje nenumatyta ko kita. Kreditoriaus reikalavimas įvykdyti sutartį bankui turi būti pateiktas raštu ir prie jo pridėti visi reikalingi dokumentai. Reikalavime turi būti nurodyta, kaip skolininkas pažeidė garantija užtikrintą pagrindinę prievolę.

                Banko garantija baigiasi, kai:

                 

                1. bankas sumoka kreditoriui garantijoje nurodytą sumą;
                2. sueina garantijoje nustatytas garantijos terminas;
                3. kreditorius atsisako savo teisių pagal garantiją ir grąžina ją bankui arba raštu apie atsisakymą praneša bankui.

                Bankas, sužinojęs, kad garantija baigėsi, privalo tuoj pat apie tai pranešti skolininkui.

                Bankas ir skolininkas sutartyje gali nustatyti banko, sumokėjusio garantijoje nustatytą pinigų sumą kreditoriui, regreso teisę skolininkui. Bankas neturi teisės regreso tvarka reikalauti iš skolininko sumų, kurios nesusijusios su garantija arba kurios buvo išmokėtos dėl to, kad bankas neįvykdė ar netinkamai įvykdė savo prievolę kreditoriui.

              • Hipoteka

                Hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui.

                Hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises. Paskesnis įkeisto daikto įkeitimas leidžiamas, jeigu hipotekos sutartyje (lakšte) nenumatyta kitaip.

                Hipotekos objektu gali būti atskiri viešame registre registruojami, iš civilinės apyvartos neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti parduoti viešose varžytynėse. Nekilnojamojo daikto hipoteka neapima iš šio daikto gaunamų pajamų.

                Kai įkeičiamas pagrindinis daiktas, laikoma, kad yra įkeičiami ir esantys bei būsimi daikto savininko valia prijungti ar dėl gamtinių įvykių prie pagrindinio daikto prisijungę priklausiniai.

                Kai įkeičiamas nekilnojamasis daiktas, kuriam naudoti pagal paskirtį reikalingi kilnojamieji daiktai, laikoma, kad hipotekos objektu tampa ir tokiam daiktui naudoti pagal paskirtį reikalingi kilnojamieji daiktai, įskaitant ir tuos, kurie taps įkaito davėjo nuosavybe ateityje, jeigu kitaip dėl kilnojamųjų daiktų įkeitimo (neįkeitimo) nebuvo nustatyta hipotekos sutartyje ar įkeičiamo nekilnojamojo daikto savininko vienašaliame pareiškime įkeisti daiktą. Įkeičiamas gali būti tik apdraustas daiktas, išskyrus žemę.

                Nekilnojamojo daikto hipoteka apima ir šio daikto draudimo atlyginimą.

                Norint įkeisti tam pačiam savininkui priklausančio daikto dalį, toji dalis turi būti tiksliai apibrėžta ir įregistruota viešame registre kaip atskiras objektas.

                Įkeičiant statinius, kartu turi būti įkeistas ir žemės sklypas, ant kurio stovi statiniai, arba šio žemės sklypo nuomos (panaudos) teisė.

                Daiktas, priklausantis bendrosios nuosavybės teise, gali būti įkeistas tik visų bendraturčių sutikimu. Įkeičiant bendrosios dalinės nuosavybės dalį, kitų bendraturčių sutikimas nereikalingas, tačiau įkeičiamoji dalis turi būti tiksliai nustatyta bendraturčių sudaryta ir notaro patvirtinta naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutartimi.
                Daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavybėn. Perleidžiant įkeistą daiktą nuosavybėn kitam asmeniui, hipoteka seka paskui daiktą.

                Įkeisto daikto savininkas neturi teisės sunaikinti, sužaloti daiktą ar kitaip sumažinti jo vertę, išskyrus daikto normalų nusidėvėjimą ar vertės sumažėjimą naudojant jį būtinojo reikalingumo atveju. Pažeidus šiuos reikalavimus, hipotekos kreditorius gali reikalauti, kad būtų pradėtas išieškojimas iš įkeisto daikto prieš terminą.

                Priverstinės hipotekos objektu turi būti parenkamas toks daiktas, kurį pardavus būtų visiškai patenkinti kreditoriaus reikalavimai, o skolininkas nukentėtų kuo mažiau.

                Įkeičiant žemę, kaip priklausiniai įkeičiami ir ant jos esantys statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Jeigu įkeičiant žemę statiniai neįkeičiami, pardavus įkeistą žemę varžytynėse, statinių savininkas įgyja teisę į žemės servitutą. Jei varžytynėse parduodamas įkeistas žemės sklypas, ant kurio stovi kitam asmeniui (ne žemės savininkui) nuosavybės teise priklausantys statiniai, įsigijusiam varžytynėse žemę asmeniui pereina buvusio žemės savininko teisės ir pareigos, kurias turėjo statinių savininkas.

                Hipoteka užtikrinamas pagrindinio reikalavimo įvykdymas, iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo išlaidų, susijusių su hipotekos vykdymu, išieškojimas. Hipoteka užtikrintas pagrindinis reikalavimas, iš šio reikalavimo atsirandančios palūkanos ir netesybos gali būti padidinami, taip pat skolinio įsipareigojimo įvykdymo terminas gali būti trumpinamas arba pratęsiamas daugiau nei paskesnės eilės kreditorių tik gavus paskesnės eilės kreditorių rašytinį sutikimą.

                Gali būti registruojama priverstinė ir sutartinė hipoteka. Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo arba teismo sprendimo pagrindu šiais atvejais: 1) valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokestinių bei valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti; 2) reikalavimams, susijusiems su statinių statybomis ar rekonstrukcija, užtikrinti; 3) pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti; 4) kitais civilinio kodekso numatytais atvejais.

                Sutartinė hipoteka gali būti:

                 

                1. paprastoji (vieno konkretaus nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą);
                2. jungtinė (kelių nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas vienu metu, norint apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą);
                3. svetimo turto (nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, norint apsaugoti kito asmens skolinio įsipareigojimo įvykdymą);
                4. maksimalioji (nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai susitariama tik dėl maksimalios įsipareigojimų apsaugojimo įkeičiamu daiktu sumos ir dėl paskolos naudojimo srities. Registruojama ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui);
                5. bendroji (keleto atskiriems savininkams priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas, norint apsaugoti vieną skolinį įsipareigojimą);
                6. sąlyginė (daikto įkeitimas, norint apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, jeigu susitariama, kad hipoteka įsigalios nuo sutartyje numatytos sąlygos įvykdymo momento arba kad hipoteka galios tik iki to momento, kol bus vykdoma sutartyje numatyta sąlyga. Sąlyga gali būti nustatoma tiek kreditoriui, tiek skolininkui).

                 

                Hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo hipotekos registre momento, kai viešame registre įrašomi atitinkami įrašai. Hipoteka, neįregistruota hipotekos registre, negalioja.

              • Ieškinio senatis

                Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.

                Ieškinio senaties instituto tikslas – sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir užkirsti kelią begaliniam bylinejimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą. Ieskinio senaties institutas skatina teisiniu santykių subjektų aktyvumą jgyvendinant jų tarpusavio teises ir pareigas, sutartine drausme bei abipuse prievolių vykdymo kontrole.
                Iš anksto šalių susitarimu atsisakyti taikyti ieškinio senatį draudžiama. Tokie susitarimai yra niekiniai ir negalioja nuo jų sudarymo momento.

                Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Atskirų rūšių reikalavimams įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas taikomas iš konkurso rezultatų atsirandantiems reikalavimams. Sutrumpintas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais.

                Sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas:

                 

                1) ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo;

                2) ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų.

                Sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas iš ryšių įmonių santykių su klientais atsirandantiems reikalavimams, jeigu siuntos buvo siunčiamos Lietuvoje, arba vienerių metų ieškinio senaties terminas, jeigu siuntos buvo siunčiamos į užsienį.
                Sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.
                Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos.
                Sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo.
                Iš krovinių, keleivių ir bagažo vežimo atsirandantiems reikalavimams taikomi atskirų transporto rūšių kodeksuose (įstatymuose) nustatyti ieškinio senaties terminai.

                Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. leškinio senatis tampa teisiškai reikšminga tik tuo atveju, kai teisė yra pažeista. Jeigu asmuo yra klaidingai įsitikinęs, kad jo teisė yra pažeista, tokia situacija laikytina fakto klaida dėl teisės pažeidimo, kuri neturi juridines reikšmes ieškinio senaties termino eigos pradžiai. Siekiant tinkamai įvertinti ieškinio senaties termino eigos pradžią pirmiausia reikia nustatyti teises pažeidimo momentą (objektyvųjį momentą), kuris ir yra pradinis išeities taškas nustatant konkrečią ieškinio senaties termino eigos pradžią pagal subjektyviuosius kriterijus.

                Jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento. Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

                Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Tokios kodekso nuostatos nustatymą lėme tai, kad nustatyti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, dažniausia, įmanoma tik tiksliai žinant jo pradžią taip pat išsiaiškinus, ar šis terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas, o tam reikia ištirti visas bylos aplinkybes. Be to teismas gali atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, o ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Draudžiama iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį.

                Ieškinio senaties terminas sustabdomas:

                 

                1) jeigu pareikšti ieškinį kliudė nepaprastas įvykis, kuriam tomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio (nenugalima jėga);
                2) jeigu Vyriausybė nustato, kad prievolių vykdymas atidedamas (moratoriumas);
                3) jeigu ieškovas arba atsakovas tarnauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis;
                4) jeigu neveiksniam ar ribotai veiksniam asmeniui nepaskirtas globėjas ar rūpintojas;
                5) jeigu prievolės šalys yra sutuoktiniai;
                6) jeigu prievolės šalys yra globėjas ir globotinis, rūpintojas ir rūpintinis;
                7) jeigu prievolės šalys yra tėvai ir nepilnamečiai jų vaikai;
                8) jeigu sustabdomas įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio ginčo santykius, veikimas.

                Ieškinio senaties terminas sustabdomas tik tuo atveju, jeigu nurodytos aplinkybės atsirado arba buvo paskutiniais šešiais ieškinio senaties termino mėnesiais, o kai tas terminas yra trumpesnis negu šeši mėnesiai, – visą ieškinio senaties laiką. Nuo tos dienos, kurią išnyko aplinkybė, buvusi pagrindas ieškinio senaties terminą sustabdyti, senaties terminas tęsiasi toliau. Šiuo atveju likusi termino dalis prailginama iki šešių mėnesių, o jeigu ieškinio senaties terminas buvo trumpesnis negu šeši mėnesiai, – iki viso ieškinio senaties termino.

                Ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę.

                Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

                Ieškinio senatis netaikoma:

                 

                1) iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus;
                2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ar kitas kredito įstaigas;
                3) kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams.

              • Inkaso

                Inkaso – operacijos, kurias atlieka bankas (instruktuojantis bankas) su dokumentais pagal kliento pavedimą, turėdamas tikslą gauti apmokėjimą ir (arba) apmokėjimo akceptą arba išduoti dokumentus (gavęs apmokėjimą ir (arba) apmokėjimo akceptą arba kitomis sąlygomis).

                Instruktuojantis bankas, gavęs kliento pavedimą, jam vykdyti gali pasitelkti kitą banką (inkasuojantį banką). Už kliento pavedimo neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą atsako instruktuojantis bankas, jeigu kliento ir banko sutartis nenustato ko kita.

                Jeigu gautos inkaso instrukcijos yra neišsamios arba dėl tam tikrų priežasčių bankas jų negali įvykdyti, arba gauti ne visi inkaso pavedime nurodyti dokumentai, arba jie neatitinka inkaso pavedimo, inkasuojantis bankas arba pateikiantis bankas nedelsdami praneša apie tai šaliai, iš kurios buvo gautas inkaso pavedimas. Jeigu banko nurodyti trūkumai nepašalinami arba negaunamos patikslintos instrukcijos, jis turi teisę grąžinti dokumentus atgal ir atsisakyti vykdyti pavedimą.

                Mokėtojui pateikiami dokumentai tokios formos, kurios jie buvo gauti, išskyrus banko žymas ir įrašus, kurie būtini inkaso operacijai įforminti. Jeigu dokumentai apmokami juos pateikus, inkasuojantis bankas turi pateikti juos apmokėti nedelsdamas po to, kai gauna inkaso pavedimą. Jeigu dokumentai apmokami per tam tikrą laiką, inkasuojantis bankas turi pateikti dokumentus mokėtojo akceptui nedelsdamas po to, kai gavo inkaso pavedimą, o reikalavimą apmokėti turi pareikšti ne vėliau kaip per dokumente nurodytą mokėjimo terminą.

                Jeigu inkasuojantis bankas negauna įmokos ir (arba) akcepto, privalo apie tai nedelsdamas pranešti instruktuojančiam bankui ir kartu nurodyti priežastis, dėl kurių įmoka negauta arba ją atsisakyta akceptuoti. Instruktuojantis bankas informaciją, gautą iš inkasuojančio banko, privalo nedelsdamas pranešti klientui ir pareikalauti jo nurodymų dėl tolesnių veiksmų. Jeigu jokių nurodymų iš instruktuojančio banko per banko veiklos taisyklėse ar sutartyje nustatytus terminus, o jeigu jie nenustatyti, – per protingą terminą negaunama, inkasuojantis bankas turi teisę visus dokumentus grąžinti instruktuojančiam bankui.

              • Įgyjamoji senatis

                Įgyjamoji senatis – fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

                Įgyjamoji senatis – tai pirminis nuosavybės teisės į daiktą įgijimo būdas. Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi nėra vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui – įgijėjui, taip pat nėra teisių perėmimo.

                Įgyjamosios senaties pagrindiniai požymiai:

                 

                1. daikto sąžiningas įgijimas;
                2. jo nepertraukiamas valdymas, kuris tęsiasi ilgą laiką, dažnai tapatinamą su senaties terminu pažeistai nuosavybės teisei ginti;
                3. tikrojo savininko teisinė galimybė pasinaudoti savo daiktu, bet savanoriškas šios teisės nerealizavimas per tą laiką;
                4. įgyjamosios senaties fakto patvirtinimas teismine tvarka.

                 

                Įgyjamąja senatimi asmens nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teises objektais. Ir priešingai, įgyjamąja senatimi nuosavybės teise daiktai negali būti įgyti slaptai arba per prievartą užvaldant daiktą, nežiūrint ar tą daiktą minėtu būdu nori įgyti pats slaptai ar per prievartą užvaldęs asmuo ar per kitus asmenis. Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

                Asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, t. y. užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Daikto dalies ar kelių dalių nesąžiningas įgijimas ar valdymas netrukdo valdytojui įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti kitas sąžiningai įgytas ir valdomas daikto dalis. Jeigu valdymo teisė įgyjama per atstovą, tai sąžiningumo reikalaujama ir iš atstovo, ir iš atstovaujamojo.

                Daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. Jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvienas daiktą valdė sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai nustatytą laiko tarpą, o daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu. Įgyjamosios senaties nenutraukia daikto valdymo praradimas be valdytojo valios, jeigu per metus laiko daikto valdymas buvo susigrąžintas. Jeigu daikto, kuriam skaičiuojamas įgyjamosios senaties terminas, savininkas neturėjo teisinės galimybės įgyvendinti savo teisę į daiktą, tai įgyjamosios senaties termino skaičiavimas sustabdomas laikui, kol yra kliūtis.

              • Įkeitimas

                Įkeitimas – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui. Įkaito davėjui paliktas įkeitimo objektas gali būti užrakinamas, užantspauduojamas ar pažymimas ženklais, rodančiais jo įkeitimą. Pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius.

                Įkeitimu gali būti užtikrintas bet kurios piniginės prievolės įvykdymas. Įkeitimas yra pagrindinės prievolės išvestinė prievolė. Įkaito turėtojo teisės yra išvestinės iš jo, kaip kreditoriaus, teisių ir šių teisių įgyvendinimas priklauso nuo įkeitimu užtikrintos prievolės likimo. Jeigu ko kita nenurodyta sutartyje arba įstatyme, įkeitimu užtikrinamas toks reikalavimas, koks yra jo patenkinimo momentu, įskaitant palūkanas, netesybas, nuostolius, padarytus dėl prievolės įvykdymo termino praleidimo, taip pat būtinas išieškojimo išlaidas, kurios padengiamos pirmiausiai.

                Įkeitimo objektu gali būti kilnojamieji daiktai ir turtinės teisės. Įkeitimo objektu negali būti tokie daiktai, į kuriuos pagal galiojančius įstatymus negali būti nukreipiamas išieškojimas, taip pat kilnojamieji daiktai, įkeisti kartu su nekilnojamuoju daiktu. Jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, daikto įkeitimas apima ir daikto priklausinius bei neatskirtus vaisius. įkeitimo objektu taip pat gali būti daiktai, kurie taps įkaito davėjo nuosavybe ateityje. Išieškojimas į tokius daiktus gali būti nukreiptas tik įkaito davėjui įgijus šiuos daiktus nuosavybės teise. Įkeisti daiktą, kuris yra bendroji nuosavybė, galima tik rašytiniu visų bendraturčių sutikimu.

                Įkeitimo objektu gali būti teisės į žemę, mišką, kitus daiktus, t. y. naudojimo teisė, nuomos teisė ir kitos turtinės teisės, išskyrus teises, susijusias su įkeičiamo daikto savininko asmenybe, taip pat teises, kurias perleisti draudžia įstatymai ar sutartis. Įstatymų numatytais atvejais įkeitimo objektu taip pat gali būti turtinės teisės, kurias įkaito davėjas įgis ateityje.

                Įkaito davėjas, įkeitęs esančias apyvartoje prekių atsargas (prekes, žaliavas, pusgaminius, pagamintą produkciją), turi teisę keisti įkeistų prekių atsargų sudėtį ir formą su sąlyga, kad nemažės bendra jų vertė. Kai įkeistos prekės parduodamos įkaito davėjui vykdant jo steigimo dokumentuose nustatytą veiklą, prekių įkeitimas išnyksta, o įkaito davėjo įsigytos naujos prekių atsargos tampa įkeitimo objektu šių prekių įsigijimo nuosavybėn momentu.

                Įkeitimo teisė atsiranda nuo įkeitimo sutarties sudarymo momento, kai įkeistas daiktas perduodamas kreditoriui. Kai įkeistas daiktas paliekamas įkaito davėjui ar perduodamas trečiajam asmeniui, įkeitimo teisė atsiranda nuo įkeitimo įregistravimo hipotekos registre momento.
                Asmuo, kuriam perduotas įkeistas daiktas, privalo jį tinkamai laikyti. Jis atsako už šio daikto išsaugojimą, jeigu neįrodo, kad daiktas prarastas arba sužalotas ne dėl jo kaltės. Šis asmuo neturi teisės naudotis įkeistu daiktu, jeigu ko kita nenustato įstatymas arba sutartis.

                Įkeitimo teisė baigiasi:

                 

                1. pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei;
                2. žuvus įkeistam daiktui;
                3. įkaito turėtojui įgijus nuosavybės teisę į įkeistą daiktą arba įkeistoms teisėms perėjus įkaito turėtojui;
                4. pasibaigus teisės, esančios įkeitimo dalyku, galiojimo terminui;
                5. kai kreditorius negali patenkinti savo reikalavimo iš įkeitimo dalyko dėl ieškinio senaties termino praleidimo;
                6. šalių susitarimu ar kreditoriui atsisakius įkeitimo.

                Kai įkeistas turtas priverstinai parduodamas kreditoriaus, kuriam turtas įkeistas, reikalavimu, visi turto įkeitimai panaikinami.

              • Įskaitymas

                Įskaitymas – vienos šalies pareiškimas (sandoris), kuriuo pakeičiami prievoliniai santykiai tarp kreditoriaus ir skolininko, jeigu tokie santykiai turėjo priešpriešinių vienarūšių įskaitytinų reikalavimų.

                Prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymu vienas reikalavimas yra įskaitomas į priešingos šalies reikalavimą, tokiu būdu sumažinant vienos iš šalies prievolės dydį, o kitos šalies prievolę panaikinant.

                Įskaitymo pagrindinis tikslas ir pasekmė yra prievolės pabaiga. Įskaičius vienos šalies reikalavimą į savo reikalavimą, pasibaigia viena iš prievolių.

                Tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą būtina, kad egzistuotų šios sąlygos:

                 

                1. Kreditoriaus ir skolininko reikalavimai turi būti priešpriešiniai. Prievolės šalis turi sieti abipusės teisės ir pareigos, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – savo skolininko skolininkas;
                2. Priešpriešiniai reikalavimai turi būti vienarūšiai (abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat);
                3. Pagal kiekvieną įskaitomą reikalavimą turi b8ti suėjęs terminas arba jo terminas nenurodytas ar apibrėžtas pareikalavimo momentu. Be to, reikalavimai turi būti galiojantys ir vykdytini;
                4. Įskaitymas yra besąlyginis (jis negali priklausyti nuo tam tikrų sąlygų), neterminuotas (įskaitymu negali būti nustatomi jokie terminai).

                 

                Įskaitymas atliekamas esant vienos šalies pareiškimui, todėl įskaitymui užtenka vienos šalies valios. Pareiškimas apie prievolės įskaitymą ir informavimas gali būti padaromas vienasmenišku aktu ar dokumentu. Tai reiškia, kad kita prievolės šalis neturi teisės pasisakyti dėl to, ar ji sutinka su įskaitymu, ar ne. Jeigu kreditorius turi skolininko išduotą skolos dokumentą, tai įskaitoma padarant įrašą skolos dokumente ir grąžinant šį dokumentą skolininkui. Jeigu įskaitymas nepadengia viso reikalavimo arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, tai kreditorius turi teisę pasilikti skolos dokumentą su įrašu apie įskaitymą, tačiau privalo apie įskaitymą raštu pranešti skolininkui.

                Draudžiama įskaityti:

                 

                1. reikalavimus, kurie ginčijami teisme;
                2. reikalavimus, atsiradusius iš sutarties dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos;
                3. reikalavimus, kurių įvykdymas susijęs su konkretaus kreditoriaus asmeniu;
                4. dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusius reikalavimus atlyginti žalą;
                5. reikalavimus valstybei, tačiau valstybė turi teisę taikyti įskaitymą;
                6. kai prievolės dalykas yra turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo;
                7. įstatymų numatytus kitokius reikalavimus.

                Skolininkas neturi įskaitymo teisės, jeigu jis privalo atlyginti savo tyčiniais veiksmais padarytą žalą.

                • Jungtinės veiklos sutartis

                  Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis – šia sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Jungtinės veiklos sutartimi taip pat kuriamos ūkinės bendrijos. Jeigu jungtinės veiklos tikslas nėra susijęs su pelno siekimu, jungtinės veiklos sutartis vadinama asociacijos sutartimi.

                  Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti.

                  Partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Įnašas įvertinamas pinigais visų partnerių susitarimu.

                  Tvarkydami bendrus reikalus, kiekvienas iš partnerių turi teisę veikti visų partnerių vardu, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato, kad bendrus reikalus tvarko vienas iš partnerių arba visi partneriai kartu. Jeigu reikalus gali tvarkyti tik visi partneriai kartu, kiekvienam sandoriui sudaryti reikia visų partnerių sutikimo. Esant santykiams su trečiaisiais asmenimis, partnerio teisė sudaryti sandorius visų partnerių vardu patvirtinama kitų partnerių išduotu įgaliojimu arba jungtinės veiklos sutartimi.

                  Jeigu jungtinės veiklos sutartis nėra susijusi su ūkine komercine partnerių veikla, kiekvienas partneris atsako pagal bendras sutartines prievoles visu savo turtu proporcingai jo dalies dydžiui. Pagal bendras nesutartines prievoles partneriai atsako solidariai. Jeigu jungtinės veiklos sutartis susijusi su ūkine komercine partnerių veikla, visi partneriai pagal bendras prievoles atsako solidariai, nepaisant šių prievolių atsiradimo pagrindo.

                  Pelnas, gautas iš jungtinės veiklos, paskirstomas partneriams proporcingai kiekvieno jų indėlio į bendrą veiklą vertei, jeigu ko kita nenustato jungtinės veiklos sutartis. Susitarimas nušalinti kurį nors iš partnerių, skirstant pelną, negalioja.

                  Jungtinės veiklos sutartis baigiasi:

                   

                  1. pripažinus vieną iš partnerių neveiksniu, ribotai veiksniu ar nežinia kur esančiu, jeigu jungtinės veiklos sutartis ar vėlesnis likusių partnerių susitarimas nenustato išsaugoti jungtinės veiklos sutartį tarp likusių partnerių, išskyrus atvejus, kai jungtinės veiklos sutartis galioja ir be šio partnerio;
                  2. iškėlus vienam iš partnerių bankroto bylą, išskyrus šios dalies 1 punkte nustatytas išimtis;
                  3. vienam iš partnerių mirus ar jį likvidavus, ar reorganizavus, jeigu jungtinės veiklos sutartis ar vėlesnis likusių partnerių susitarimas nenustato išsaugoti jungtinės veiklos sutartį tarp likusių partnerių arba pakeisti mirusį (likviduotą ar reorganizuotą) partnerį jo teisių perėmėjais;
                  4. vienam iš partnerių atsisakius toliau būti neterminuotos jungtinės veiklos sutarties dalyviu, išskyrus šios dalies 1 punkte nustatytas išimtis;
                  5. vieno iš partnerių reikalavimu nutraukus terminuotą jungtinės veiklos sutartį, išskyrus šios dalies 1 punkte nustatytas išimtis;
                  6. pasibaigus jungtinės veiklos sutarties terminui;
                  7. atidalijus vieno iš partnerių dalį iš bendro turto pagal jo kreditorių reikalavimą, išskyrus šios dalies 1 punkte nustatytas išimtis.

                   

                  Nuo jungtinės veiklos sutarties pabaigos momento jos dalyviai solidariai atsako tretiesiems asmenims pagal neįvykdytas bendras prievoles. Partneris, įnešęs individualiais požymiais apibūdintą daiktą, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai turi teisę reikalauti grąžinti jam tą daiktą, jeigu dėl to nebus pažeisti kitų partnerių ir kreditorių interesai.

                • Juridinio asmens veiksnumas ir teisnumas

                  Civilinis teisnumas yra vienas iš esminių juridinio asmens požy­mių.

                  Juridinio asmens teisnumas – tai galėjimas turėti konkrečias civi­linių įstatymų numatytas ar jų nedraudžiamas teises ir pareigas.

                  Juri­dinio asmens veiksnumas – galėjimas savarankiškai, savo veiksmais įgyti teises ir pareigas bei jas įgyvendinti. Juridinio asmens teisnumas atsiranda kartu su veiksnumu, todėl veiksnumo terminas juridinių asme­nų atžvilgiu dažniausiai nevartojamas, kartais vietoj jo vartojamas ki­tas terminas – subjektiškumas, apimantis ir teisnumo, ir veiksnumo sąvokas. Juridinio asmens teisnumas atsiranda įregistravus juridinį as­menį, o kai CK numatytais atvejais registracija nebūtina, nuo juridi­nio asmens įsteigimo momento.

                  Juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas kitaip, kaip tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Apriboti pavienio juridinio asmens teisnumą galima tik teismo sprendimu.

                  Privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines tei­ses ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius bei giminystė. Privatieji juridiniai asmenys yra juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti privačius interesus. Priva­tus juridinis asmuo gali užsiimti bet kokia komercine ūkine veikla, jos neįvardijęs įstatuose, išskyrus tą veiklą, kurią įstatymai draudžia. Pavyzdžiui, uždaroji akcinė bendrovė gali vykdyti ne tik bet kokią (statymo neuždraustą komercinę ūkinę veiklą, bei ir užtikrinti savo akcininko prievolę bankui laidavimo sutartimi, nors tokia teisė ir ne­būtų numatyta bendrovės įstatuose, jeigu toks užtikrinimas nėra ža­lingas bendrovei, siekiančiai pelno. Taigi privatieji juridiniai asmenys turi universalųjį (bendrąjį) teisnumą, bet jiems įstatymai nedraudžia numatyti savo steigimo dokumentuose ir draudimą užsiimti atitinka­ma veiklos rūšimi, pavyzdžiui, tokia veikla, kuri yra pernelyg rizikinga.

                  Viešieji juridiniai asmenys turi specialųjį teisnumą. Jie gali įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams. Viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t. t.). Steigimo dokumentuose viešųjų juridinių asmenų veiklos tiksla turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritį bei rūšį.

                • Komisas

                  Komisas – komiso sutartimi viena šalis (komisionierius) įsipareigoja kitos šalies (komitento) pavedimu už atlyginimą sudaryti vieną ar kelis sandorius savo vardu, bet komitento lėšomis.

                  Pagal sandorį, komisionieriaus sudarytą su trečiuoju asmeniu, teises ir pareigas įgyja komisionierius, nepaisant to, kad komitentas buvo nurodytas trečiajam asmeniui arba vykdant sandorį turėjo tiesioginių santykių su trečiuoju asmeniu.

                  Komiso sutartis gali būti terminuota arba neterminuota. Komiso sutartyje gali būti nenurodyta arba nurodyta teritorija, kurioje sutartis vykdoma, ir nustatyta arba nenustatyta komitento pareiga nesuteikti tretiesiems asmenims teisės sudarinėti jo interesais ir lėšomis sutarčių, kurių sudarymas pavestas komisionieriui. Komiso sutartyje taip pat gali būti numatyti arba nenumatyti daiktai, kurie yra šios sutarties dalykas.

                  Komitentas privalo sumokėti komisionieriui atlyginimą. Jeigu komisionierius laidavo, kad trečiasis asmuo įvykdys sandorį, komitentas taip pat privalo sumokėti komisionieriui sutartyje nustatytą papildomą atlyginimą. Jeigu komiso sutartis nebuvo įvykdyta dėl priežasčių, už kurias atsako komitentas, komisionierius išsaugo teisę į komisinį atlyginimą bei turėtų išlaidų atlyginimą.

                  Komisionierius neatsako komitentui už trečiojo asmens neįvykdytą sandorį, sudarytą komitento lėšomis, išskyrus atvejus, kai komisionierius laidavo, kad trečiasis asmuo įvykdys sandorį, arba neparodė būtino apdairumo pasirinkdamas trečiąjį asmenį, kaip sandorio šalį. Jeigu trečiasis asmuo neįvykdo sandorio, sudaryto su komisionieriumi, komisionierius privalo nedelsdamas apie tai pranešti komitentui, surinkti būtinus įrodymus ir komitento reikalavimu perleisti jam reikalavimo teisę pagal sandorį. Tokiu atveju komisionierius gali perleisti reikalavimo teisę komitentui, neatsižvelgiant į tai, kad komisionieriaus ir trečiojo asmens sandoris draudžia ar riboja tokį perleidimą. Tačiau reikalavimo teisės perleidimas tokiais atvejais neatleidžia komisionieriaus nuo atsakomybės trečiajam asmeniui už susitarimo, draudžiančio ar ribojančio reikalavimo teisės perleidimą, pažeidimą.

                  Komisionierius atsako komitentui už esančio pas jį komitento daikto praradimą, trūkumą ar sužalojimą, jeigu neįrodo, kad tai įvyko ne dėl jo kaltės. Jeigu komisionierius, priimdamas daiktą, kurį jam perduoda komitentas arba kurį komisionierius gauna komitentui, išoriškai apžiūrėdamas daiktą pastebi, kad jame yra sužalojimų ar trūkumų, taip pat jeigu kas nors padaro žalos esančiam pas komisionierių komitento daiktui, komisionierius privalo imtis priemonių apsaugoti komitento teises, surinkti reikiamus įrodymus ir apie tai tuojau pranešti komitentui.

                  Komiso sutartis baigiasi, jeigu:

                   

                  1. komitentas atsisako komiso sutarties;
                  2. komisionierius atsisako komiso sutarties įstatymo ar sutarties numatytais atvejais;
                  3. komisionierius miršta, pripažįstamas neveiksniu, ribotai veiksniu ar nežinia kur esančiu, likviduojamas arba tampa nemokus (iškeliama bankroto byla).

                  Jeigu komisionieriui iškeliama bankroto byla, visos teisės ir pareigos pagal komitento nurodymu sudarytą sandorį pereina komitentui.

                • Lizingas

                  Lizingas (finansinė nuoma) – tai investicinės veiklos rūšis, kurios metu turtas yra įsigyjamas ir perduodamas lizingo sutarties pagrindu juridiniams arba fiziniams asmenims už atitinkamą mokestį, atitinkamui laikotarpiui ir atitinkamomis sąlygomis, išdėstytomis sutartyje, su lizingo gavėjo turto išpirkimo teise.

                  Sudarius lizingo sutartį, lizingo gavėjas įgyja kilnojamo ir nekilnojamo turto nuomos teisę fiksuotam laikotarpiui. Nuosavybės teisė lieka lizingo tiekėjo kompanijai iki to momento, kol lizingo gavėjas neišpildys visų lizingo apmokėjimo įsipareigojimų.

                  Lizingo davėjas pardavėją ir daiktą renkasi pagal lizingo gavėjo nurodymus ir neatsako už pardavėjo ir lizingo dalyko parinkimą, jeigu lizingo sutartis nenumato ko kita. Lizingo davėjas pagal sutartį gali būti bankas arba kitas pelno siekiantis juridinis asmuo.

                  Lizingo sutarties dalyku gali būti bet kokie nesunaudojamieji kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, išskyrus žemę ir gamtos išteklius. Lizingo davėjas gali perleisti tretiesiems asmenims visas ar dalį savo teisių, susijusių su lizingo sutartimi ir jos dalyku. Šis teisių perleidimas neatleidžia lizingo davėjo nuo jo prievolių, kurių įvykdymo terminas iki prievolių perdavimo tretiesiems asmenims buvo suėjęs, pagal lizingo sutartį ir nekeičia lizingo sutarties esmės. Lizingo gavėjas gali perleisti teisę naudotis lizingo sutarties dalyku ar kitokią iš lizingo sutarties atsirandančią teisę tik gavęs išankstinį rašytinį lizingo davėjo sutikimą. Lizingo davėjas neturi teisės be lizingo gavėjo rašytinio sutikimo įkeisti lizingo dalyką, jeigu lizingo sutartis nenumato ko kita.

                  Lizingo davėjas, pirkdamas daiktą lizingui, privalo pranešti pardavėjui, kad daiktą perka turėdamas tikslą perduoti jį lizingo sąlygomis konkrečiam lizingo gavėjui.

                  Jeigu ko kita nenumato lizingo sutartis, daiktą, kuris yra lizingo sutarties dalykas, pardavėjas perduoda tiesiogiai lizingo gavėjui šio verslo vietoje. Kai daiktas (lizingo sutarties dalykas) neperduodamas lizingo gavėjui per sutartyje nustatytą terminą, o jei terminas nenustatytas – per protingą terminą, lizingo gavėjas turi teisę nutraukti lizingo sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius, jeigu daiktas laiku neperduotas dėl aplinkybių, už kurias atsako lizingo davėjas. Lizingo gavėjas turi teisę sustabdyti periodinių įmokų mokėjimą tol, kol lizingo davėjas tinkamai įvykdo savo prievolę perduoti daiktą.

                  Daikto (lizingo sutarties dalyko) atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina lizingo gavėjui nuo daikto perdavimo jam, jeigu lizingo sutartis nenustato ko kita. Lizingo gavėjui tenka visos daikto išlaikymo ir remonto išlaidos. Jeigu ko kita nenustato lizingo sutartis, tai lizingo davėjas neatsako lizingo gavėjui už sutarties dalyko trūkumus, išskyrus atvejus, kai lizingo gavėjas pasikliovė lizingo davėjo patyrimu ir žiniomis, taip pat kai lizingo davėjas darė įtakos lizingo gavėjui, kai šis rinkosi pardavėją ir sutarties dalyką. Lizingo gavėjas privalo daiktu naudotis ir jį išlaikyti rūpestingai ir atidžiai, palaikyti jį tokios būklės, kokios jam buvo perduotas, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą bei sutartyje aptartus galimus jo pakeitimus. Jeigu lizingo gavėjas pažeidžia šią pareigą, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti visą sutarties kainą iš karto arba nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius.

                  Kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes tai yra įmanoma. Jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.

                • Laidavimas

                  Laidavimas – sutartis, pagal kurią laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės.

                  Laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu. Laidavimu gali būti užtikrinamas tiek esamos, tiek ir būsimos prievolės įvykdymas. Laidavimu gali būti užtikrinta ir dalis pagrindinės prievolės. Negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas. Laidavimas negali būti suvaržytas ir kitokiu būdu. Jeigu laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio. Laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas.

                  Laidavimo sutartis turi būti rašytinė. Rašytinės formos nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančią.

                  Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis.

                  Jeigu kreditorius pareiškia ieškinį laiduotojui, tai šis privalo patraukti skolininką dalyvauti byloje. Laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas. Laiduotojas nepraranda teisės atsikirsti net ir tuo atveju, kai skolininkas atsikirsti atsisako arba pripažįsta savo prievolę. Laiduotojas turi teisę įgyvendinti visas kitas teises, kuriomis gali naudotis skolininkas (ginčyti skolą, taikyti įskaitymą, sustabdyti prievolės vykdymą ir t. t.), išskyrus tas, kurios išimtinai susijusios su skolininko asmeniu.

                  Įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę. Kiekvienas iš kelių laiduotojų turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš skolininko savo sumokėtos sumos. Kai laiduotojas įvykdo prievolę, kreditorius privalo perduoti jam reikalavimą skolininkui patvirtinančius dokumentus, taip pat šį reikalavimą užtikrinančias teises. Jeigu įvykdęs prievolę laiduotojas nepraneša apie tai pagrindiniam skolininkui ir šis, nežinodamas apie prievolės įvykdymą, ją įvykdo pakartotinai, tai laiduotojas neturi atgręžtinio reikalavimo pagrindiniam skolininkui.

                  Laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė. Laidavimas taip pat baigiasi, kai laiduotojas miršta. Kai skolininkas ir laiduotojas sutampa, laidavimas lieka galioti, jeigu kreditorius suinteresuotas, kad laidavimas išliktų. Laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Laidavimas baigiasi, kai skola pagal laidavimu užtikrintą prievolę perkeliama kitam asmeniui, o laiduotojas nedavė sutikimo kreditoriui laiduoti ir už naująjį skolininką.Laidavimas taip pat baigiasi, jeigu kreditorius be pagrindo atsisako priimti skolininko arba laiduotojo pasiūlytą tinkamą prievolės įvykdymą.

                • Likvidavimas juridinio asmens

                  Juridiniai asmenys pasibaigia dviem būdais: reorganizavimo arba likvidavimo. Šių būdų skirtumas yra tas, kad reorganizuojant perlei­džiamos teisės ir pareigos (prievolės). Teisių ir pareigų (prievolių) per­ėjimas reiškia, kad iš vieno juridinio asmens teisės ir pareigos (prievo­lės) perduodamos kitam (kitiems) juridiniam(s) asmeniui(ims), kuris(ie) tęsia reorganizuoto juridinio asmens veiklą. Likviduojant teisės ir pa­reigos (prievolės) neperduodamos, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, ir juridinio asmens veikla nutrūksta.

                  Likvidavimas gali būti savanoriškas, kai sprendimą nutraukti ju­ridinio asmens veiklą priima juridinio asmens dalyviai, ir priverstinis.

                  Juridinio asmens likvidavimo pagrindai gali būti tik šie:

                   

                  1. juridinio asmens dalyvių sprendimas nutraukti juridinio asmens veiklą;
                  2. teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimas likviduoti bankrutavusį juridinį asmenį;
                  3. teismo priimtas sprendimas likviduoti juridinį asmenį, jeigu ekspertų ataskaitoje nurodyta, kad juridinio asmens (juridinio asmens valdymo organų ar jų narių) veikla yra netinkama;
                  4. teismo sprendimas likviduoti juridinį, jeigu registre įregistruotas juridinis asmuo per penkerius metus neatnaujino savo duomenų juridinių asmenų registre ir yra pagrindas manyti, kad šis juridinis asmuo jokios veiklos nevykdo;
                  5. laikotarpio, kuriam buvo įsteigtas juridinis asmuo, pabaiga;
                  6. juridinio asmens dalyvių skaičiaus sumažėjimas mažiau nei įstatymų leidžiamas minimumas, jeigu juridinio asmens dalyvis per šešis mėnesius po tokio sumažėjimo nenutaria juridinio asmens reorganizuoti ar pertvarkyti;
                  7. juridinio asmens steigimo pripažinimas negaliojančiu.

                   

                  Sprendimas dėl juridinio asmens likvidavimo priimamas juridinių asmenų dalyvių kvalifikuota balsų dauguma. Ją nustato juridinio asmens steigimo dokumentai ir ji negali būti mažesnė nei 2/3 visų susirinkimo dalyvių balsų.

                  Juridinių asmenų dalyviai, kreditorių susirinkimas, juridinių asmenų registro tvarkytojas ar teismas, priėmę sprendimą likviduoti juridinį asmenį, privalo paskirti likvidatorių. Juridinio asmens steigimo dokumentai ar įstatymai gali nustatyti kitokias likvidatoriaus skyrimo taisykles arba nustatyti konkretų likvidatorių. Teismo, kreditorių susirinkimo ar juridinių asmenų registro tvarkytojo šios taisyklės nesaisto. Likvidatoriumi gali būti turintis reikiamą kvalifikaciją asmuo. Gali būti skiriama keletas likvidatorių. Jei skiriama keletas likvidatorių, yra sudaroma likvidacinė komisija ir vienas iš likvidatorių skiriamas likvidacinės komisijos pirmininku.

                  Juridinio asmens dalyvių paskirtas juridinio asmens likvidatorius gali būti atšauktas paprasta juridinio asmens dalyvių, dalyvaujančių susirinkime, balsų dauguma.

                  Likviduojamas juridinis asmuo gali sudaryti tik tuos sandorius, kurie yra susiję su juridinio asmens veiklos nutraukimu arba kurie numatyti sprendime likviduoti juridinį asmenį.

                  Asmuo, priėmęs sprendimą likviduoti juridinį asmenį, juridinių asmenų nuostatų nustatyta tvarka turi apie tai paskelbti viešai tris kartus ne mažesniais kaip trisdešimt dienų intervalais arba paskelbti viešai vieną kartą ir pranešti raštu visiems kreditoriams.

                  Likviduojant juridinį asmenį kreditorių reikalavimai tenkinami šia tvarka:

                   

                  1. pirmiausia tenkinami likviduojamo juridinio asmens turto įkeitimu užtikrinti reikalavimai – iš įkeisto turto vertės;
                  2. pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio sveikatos sužalojimo, susirgimo profesine liga arba žuvus dėl nelaimingo atsitikimo darbe; taip pat fizinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją;
                  3. antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių bei kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl užsienio paskolų, kurioms suteikta valstybės arba Vyriausybės garantija;
                  4. trečiąja eile tenkinami visi likę kreditorių reikalavimai.

                   

                  Kiekvienos paskesnės eilės kreditorių (išieškotojų) reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti pirmesnės eilės kreditorių (išieškotojų) reikalavimai. Jeigu neužtenka lėšų visiems vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui (išieškotojui) sumą.

                • Mainai

                  Mainai – tai pasikeitimas prekėmis ar paslaugomis. Pagal mainų sutartį viena šalis įsipareigoja perduoti kitai šaliai nuosavybės teise vieną daiktą mainais už kitą daiktą. Mainų sutarties atveju abi mainų sutarties šalys laikomos ir perduodamos prekės pardavėju, ir gaunamos prekės pirkėju.

                  Jeigu ko kita nenumato mainų sutartis, preziumuojama, kad daiktų kaina yra vienoda ir jais keičiamasi be jokių priemokų, o daiktų perdavimo ir priėmimo išlaidas turi apmokėti ta šalis, kuri atitinkamai privalo perduoti ir priimti daiktus. Kai sutartyje numatyta, kad mainomų daiktų kaina skiriasi, tai šalis, kuri privalo perduoti mažesnės kainos daiktą nei kitos šalies perduodamo daikto kaina, neprivalo kitai šaliai mokėti kainų skirtumo, jeigu ko kita nenustato sutartis.

                  Abi šalys savo prievolę perduoti daiktus turi įvykdyti kartu, jeigu sutartis nenumato ko kita. Jeigu iš šalies, įsigijusios daiktus mainais, jie paimami pagal trečiojo asmens reikalavimą, tai ši šalis turi teisę reikalauti iš kitos šalies arba atlyginti nuostolius, arba grąžinti jai perduotus daiktus. Daiktus priėmusi mainų šalis, sužinojusi, kad daiktus perdavusi šalis nebuvo jų savininkas, turi teisę tuos daiktus grąžinti juos perdavusiai šaliai. Šiuo atveju iš daiktus grąžinusios šalies kita (nesąžininga) šalis negali reikalauti perduoti pagal mainų sutartį jai priklausiusius daiktus.

                   

                • Netesybos

                  Netesybos – įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai).

                  Netesybos, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, plačiausiai naudojamos prievoliniuose santykiuose tarp juridinių asmenų, rečiau – prievoliniuose santykiuose tarp fizinių bei juridini asmenų ir tarp fizinių asmenų, pavyzdžiui: gyvenamųjų patalpų nuomos santykiuose, atsiskaitant už komunalines paslaugas, suteikiant paskolas fiziniams asmenims.

                  Netesybų paskirtis – skatinti skolininką tinkamai ir laiku įvykdyti prievolę, nes netesybos yra laikomos papildoma prievole prie pagrindinės, o tai reiškia, kad net sumokėjęs netesybas skolininkas neatleidžiamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo, išskyrus įstatymu ar sutartimi numatytus atvejus.

                  Netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu. Už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t.t. Susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis.

                  Pagal netesybų atsiradimo teisinį pagrindą, jas galima suskirstyti į tris grupes:

                   

                  1. įstatymo nustatytos netesybos (atsiranda pagal įstatymą arba poįstatyminį aktą. Tokiame teisės akte nurodoma už kokius teisės pažeidimus šios netesybos taikomos, jų dydis, išieškojimo tvarka. Reikalavimai dėl įstatyminių netesybų paprastai yra imperatyvinio pobūdžio, ir prievolės šalys savo susitarimu negali nustatyti kitaip, jeigu teisės aktas šalims tokios teisės nesuteikia);
                  2. sutarties nustatytos netesybos (atsiranda pagal sutartį, sudarytą šalių susitarimu. Sutartyje nurodomas šių netesybų dydis, už kokius teisės pažeidimus jos taikomos ir kokia jų išieškojimo tvarka);
                  3. teismo nustatytos netesybos (atsiranda teismui priėmus sprendimą dėl tokios sankcijos prievolę pažeidusiam kreditoriui taikymo. Jų dydis ir išieškojimo tvarka nustatoma teismo sprendimu).

                   

                  Jeigu nustatytos netesybos, kreditorius negali reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, išskyrus atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos.

                  Jeigu sandoris, kurio pagrindu atsirado prievolė, įstatymų nustatyta tvarka pripažįstamas negaliojančiu, tai negalioja ir susitarimas dėl tokios prievolės įvykdymo užtikrinimo netesybomis.

                • Novacija

                  Novacija – tai šalių susitarimas dėl vienos prievolės pakeitimo kita.

                  Prievolė baigiasi, jeigu šalys vietoj esamos prievolės savo susitarimu sukuria pradinę prievolę pakeičiančią naują prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą (novacija).

                  Novacija taip pat laikoma pradinio skolininko pakeitimas nauju, kai pradinį skolininką kreditorius atleidžia nuo prievolės įvykdymo. Šiuo atveju novacija galima be pradinio skolininko sutikimo.

                  Novacija laikomi ir tie veiksmai, kai pagal naują sutartį naujas kreditorius pakeičia ankstesnįjį, o skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo ankstesniam kreditoriui.

                  Novacija nepreziumuojama, todėl visais atvejais turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta. Novacija galima tik tais atvejais, kai galioja ankstesnė prievolė. Draudžiama taikyti novaciją prievolėms atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo arba gyvybės atėmimo, taip pat išimtinai su šalių asmeniu susijusioms prievolėms.

                  Prievolės įvykdymo termino pratęsimas ar sutrumpinimas, dokumento apie prievolės buvimą išdavimas ar šio dokumento pakeitimas, taip pat kitoks papildomas prievolės modifikavimas nelaikomas novacija.

                  Įkeitimo teisė (hipoteka) ir kitos papildomos (šalutinės) teisės, atsirandančios iš pradinės prievolės, novacijos atveju pasibaigia, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria šias teises išsaugoti. Jeigu novacija yra pradinio skolininko pakeitimas nauju skolininku ir pirmasis atleidžiamas nuo prievolės vykdymo, tai įkeitimas (hipoteka), kuriuo buvo užtikrintas prievolės įvykdymas, negali būti perkeltas naujojo skolininko turtui. Nuo prievolės vykdymo atleisto pradinio skolininko turto įkeitimas (hipoteka) tokiu atveju gali išlikti tik tuomet, kai buvęs pradinis skolininkas sutinka. Kai naujasis skolininkas iš pradinio skolininko įgyja daiktą, teisės į kurį suvaržytos dėl įkeitimo (hipotekos), tai įkeitimas (hipoteka) išlieka, jeigu su tuo sutinka naujasis skolininkas.

                  Kai novacija yra pradinio skolininko pakeitimas nauju, tai naujasis skolininkas negali pareikšti kreditoriui tų atsikirtimų, kuriuos jis būtų galėjęs reikšti pradiniam skolininkui, taip pat atsikirtimų, kuriuos pradinis skolininkas turėjo kreditoriui. Tačiau skolininkas gali reikalauti pripažinti negaliojančiu sandorį, iš kurio atsirado jo prievolė. Kai yra kreditoriaus ir pagrindinio skolininko novacija, skolininko laiduotojas atleidžiamas nuo prievolės vykdymo. Šiuo atveju prievolė nesibaigia, jeigu kreditorius reikalauja, kad novacijoje dalyvautų laiduotojas, o šis atsisako.

                • Nuoma

                  Nuoma – tai sukurto objekto, gretutinių teisių objekto originalo arba dublikato leidimas naudotis tam tikrą laiką, siekiant tiesioginio ar netiesioginio tikslo. Nuomos sutartimi viena šalis – nuomotojas – įsipareigoja laikinai perduoti nuomininkui turtą laikinai valdyti ir naudoti už mokestį, o kita šalis – nuomininkas – įsipareigoja mokėti nuomos mokestį

                  Nuomininkas – yra fizinis asmuo, kuris savo vardu ir dėl savo, savo šeimos bei buvusių šeimos narių interesų sudaro atitinkamo turto nuomos sutartį.

                  Nuomotojas – yra gyvenamųjų patalpų savininkas ar asmuo, jas valdantis kitu teisiniu pagrindu, nuomotojas gali būti ir kitokio turto turėtojas.

                  Nuomos sutartis yra atlygintino pobūdžio. Nuomininkas privalo laiku mokėti nuomos mokestį. Nuomos sutartis turi būti rašytinė tuo atveju, kai ji yra sudaroma ilgiau nei vieneriems metams. Kai yra sudaroma nekilnojamojo turto nuomos sutartis, ilgesniam nei vienerių metų terminui, rekomenduojama ją įregistruoti atitinkamoje registro įstaigoje, kad galėtų būti panaudota prieš trečiuosius asmenis. Pastatų, statinių ar įrenginių nuomos sutartys laikomos kaip nekilnojamos turto nuoma.

                  Nuomos sutartis gali būti terminuota ir neterminuota, bet nuomos sutartis negali būti ilgesnė nei vienas šimtas metų. Jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi turtu ir nuomotojas tam neprieštarauja, tai laikoma, kad sutartis tapo neterminuota. Jei sutarties terminas sutartyje nenustatytas, vadinasi nuomos sutartis yra neterminuota. Ar sutartis terminuota ar ne, ir kokiam terminui sutartis sudaroma, nustatoma šalių susitarimu.

                  Nuomojamas objektas gali būti bet kuris nesunaudojamas dalykas, jei įstatyme nenumatyta kitaip. Taip pat įstatyme gali būti nustatyta daiktų rūšis, kurių nuoma negalima, ar ribojama. Kalbant apie nuomos sutartie dalyką, būtina pažymėti, kad nuomos sutartyje turi būti nurodyta koks yra daiktas ar jo požymiai, kurį nuomotojas perleidžia nuomininkui. Kai sutartyje nenurodytas nuomojamas daiktas ar jo požymiai ir nuomos sutarties dalyko neįmanoma nustatyti remiantis kitais požymiais, sutartis laikoma negaliojančia.

                  Jeigu nuomininkas nuosekliai vykdė nuomos sutartyje nurodytas pareigas, jis turi pirmenybės teisę palyginti su kitais asmenimis atnaujinti sutartį ir toliau valdyti turtą.

                  Išsinuomoto daikto duodamos pajamos, vaisiai, gyvulių prieauglis priklauso nuomininkui, jeigu ko kita nenustato sutartis. Nuomininkas privalo naudotis išsinuomotu daiktu pagal sutartį ir daikto paskirtį, daiktu naudotis taip, kad netrukdytų juo naudotis kitiems teisėtiems to daikto naudotojams. Nuomotojas, nepažeisdamas nuomininko teisių, turi teisę tikrinti, ar nuomininkas tinkamai naudojasi išsinuomotu daiktu.

                  Sudarius nuomos sutartį, kyla klausimas, ar nuomininkas gali išnuomotą daiktą perduoti valdyti ir naudotis kitam asmeniui (t.y., subnomuoti). Nuomininkas turi teisę subnuomoti išnuomotą daiktą tiktai gavęs rašytinį nuomotojo sutikimą, jeigu ko kita nenustato sutartis. Subnuomos sutarties terminas negali būti ilgesnis už nuomos terminą. Nuomotojo atsisakymas duoti sutikimą nuomininkui subnuomoti turtą turi būti protingai pagrįstas. Jeigu atsakymas nemotyvuotas, nuomininkas turi teisę nutraukti sutartį prieš terminą.

                  Nuomininkas privalo tinkamai laikyti, eksploatuoti išsinuomotą turtą bei padengti išlaikymo išlaidas. Taip pat nuomininkas turi savo sąskaita laiku atlikti einamąjį remontą, jei ko kita nenustato įstatymas ar sutartis. Nuomininkas privalo laiku mokėti nuompinigius už naudojimąsi išnuomotu turtu. Savo ruožtu nuomininkas turi teisę reikalauti sumažinti nuompinigius, jei dėl aplinkybių, už kurias nuomininkas neatsako, sutartyje numatytos naudojimosi turtu sąlygos ar turto būklė iš esmės pablogėjo.

                  Terminuota nuomos sutartis baigiasi, kai sueina jos terminas, jeigu šalys sutarties neatnaujina sudarydamos naują susitarimą.

                  Nuomotojas turi teisę pareikšti teisme reikalavimą nutraukti nuomos sutartį prieš terminą, jeigu:

                   

                  1) nuomininkas naudojasi turtu ne pagal sutartį ar turto paskirtį;
                  2) nuomininkas tyčia ar dėl neatsargumo blogina daikto būklę;
                  3) nuomininkas nemoka nuomos mokesčio;
                  4) nuomininkas nedaro remonto tais atvejais, kai jis pagal įstatymus ar sutartį privalo jį daryti;
                  5) yra kiti nuomos sutartyje numatyti pagrindai.

                  Nuomotojas turi teisę reikalauti nutraukti terminuotą nuomos sutartį prieš terminą tik po to, kai jis nusiuntė nuomininkui rašytinį įspėjimą apie būtinumą, įvykdyti prievolę ar pašalinti pažeidimus per protingą terminą, tačiau nuomininkas, gavęs tokį įspėjimą, per protingą terminą prievolės neįvykdė ar pažeidimų nepašalino.

                  Nuomininkas turi teisę pareikšti teisme reikalavimą nutraukti nuomos sutartį prieš terminą, jeigu:

                   

                  1) nuomotojas nedaro remonto, kurį jis privalo daryti;
                  2) daiktas dėl aplinkybių, už kurias nuomininkas neatsako, pasidaro netinkamas naudoti;
                  3) nuomotojas neperduoda daikto nuomininkui arba kliudo naudotis daiktu pagal jo paskirtį ir sutarties sąlygas;
                  4) perduotas daiktas yra su trūkumais, kurie nuomotojo nebuvo aptarti ir nuomininkui nebuvo žinomi, o dėl šių trūkumų daikto neįmanoma naudoti pagal jo paskirtį ir sutarties sąlygas;
                  5) yra kiti nuomos sutartyje numatyti pagrindai.

                  Nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės. Jeigu nuomininkas pablogina išsinuomotą daiktą, jis privalo nuomotojui atlyginti dėl pabloginimo atsiradusius nuostolius, išskyrus tuos atvejus, kai įrodo, kad daiktas pablogėjo ne dėl jo kaltės. Kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Nuomininko padarytus be nuomotojo leidimo pagerinimus, jeigu juos galima atskirti be žalos išsinuomotam daiktui ir jeigu nuomotojas nesutinka atlyginti jų vertės, nuomininkas gali pasiimti.

                  • Paveldėjimas

                    Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Paveldimi materialūs ir nematerialūs dalykai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės bei įstatymo nustatytos turtinės teisės bei prievolės.

                    Nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į orumą, autorinį vardą), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų numatytas išimtis.

                    Paveldėjimo dalykas – palikimas–mirusio asmens turtas, pereinantis paveldėjimo būdu jo įpėdiniams. Paveldimas tas turtas, kuris palikėjo mirties momentu priklausė jam nuosavybės teise.

                    Palikėjas – asmuo, po kurio mirties atsiranda palikimas. Palikėjas g.b.tik fizinis asmuo. Jeigu asmuo buvo sudaręs testamentą, jis dar vad.testatoriumi (g.b.tik veiksnus asmuo).

                    Įpėdinis – asmuo, kuris paveldi mirusiojo turtą (jie g.b. pgl. įstatymą arba testamentą).

                    Paveldėjimo teisės objektas yra tie visuomeniniai santykiai, kuriuos reguliuoja paveldėjimo teisė, kitaip – paveld.teisės objektas yra visuomeniniai santykiai arba paveldėjimas.

                    Palikimo atsiradimas – tai paveldėjimo teisinių santykių atsiradimas. Palikimas atsiranda mirus fiziniam asmeniui–palikėjui. Palikimo atsiradimo momentas yra palikėjo mirties momentas, kuris g.b. nustatomas dienomis, valandomis, minutėmis. Yra išimtis – kai asmuo dingo be žinios, tokiom aplinkybėms, palikėjo mirties diena yra teismo sprendime nurodyta, jei teismas tokia diena nurodė. Palikimo atsiradimo vieta– laikoma paskutinė palikėjo gyvenamoji vieta (tuo siekiama sužinoti, kokios valstybės įstatymai taikomi paveldėjimui).

                    Paveldėjimo pagrindai:

                     

                    1. Paveldima pagal įstatymą ir testamentą,
                    2. Pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu,
                    3. Jeigu nėra įpėdinių arba nė viena įpėdinis nepriėmė palikimo, arba iš įpėdinių atimama teisė paveldėti, mirusio turtas paveldėjimo teise pereina valstybei.

                     

                    Paveldėjimas pagal įstatymą

                     

                    Paveldėjimas pagal įstatymą. Palikėjas nebuvo sudaręs testamento arba jis pripažintas negaliojančiu; testamentiniai įpėdiniai palikimo nepriėmė, atsisakė jį priimti arba negali paveldėti pagal CK 5.6str. nurodytas aplinkybės; įpėdinis pagal testamentą mirė prieš atsirandant palikimui, o antrinis įpėdinis nepaskirtas. Įstatyme nurodyti įpėdiniai, kurie paveldi pagal įstatymą, kuriuos nustato CK. Šios jo normos yra imperatyvios (jie nenurodyti ir negali būti nurodyti kitame įstatyme).

                    Įpėdinių pagal įstatymą eilės: vaikai ir įvaikai, tėvai, įtėviai, vaikaičiai, palikėjo seneliai ir provaikaičiai, broliai ir seserys, brolių ir seserų vaikai, taip pat tėvo ir motinos broliai ir seserys, tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai.

                    Įvaikai ir jų palikuonys, paveldintys po įtėvio ar jo giminaičių mirties, prilyginami įtėvio vaikams ir jų palikuonims. Jie nepaveldi pagal įstatymą po savo tėvų ar kitų giminaičių pagal kilmę mirties.

                    Vaikaičiai gali paveldėti kartu su 1-osios eilės įpėdiniais atstovavimo teise, jeigu jų tėvai yra mirę, taip pat palikėjo provaikaičiai. Paveldėjimas atstovavimo teise galimas tik esant paveldėjimui pgl.įstatymą. asmenims, kurie atsisakė palikimo, neg.b. atstovaujama.

                    Paveldėjimas pagal testamentą

                     

                    Paveldėjimas pagal testamentą. Testatorius gali sudaryti testamentą tik pats, jei jis yra veiksnus asmuo ir sudaro testamentą laisva valia. Testatorius gali palikti visą savo turtą ar jo dalį kam nori, gali atimti paveldėjimo teisę iš įpėdinių. Testamentai gali būti asmeniniai (surašyti paties testatoriaus savo ranka) ir oficialieji (sudarytas dviems egzemplioriais ir patvirtintas notaro).

                    Palikimo priėmimas. Kad įgytų palikimą įpėdinis turi jį priimti. Negalima palikimo priimti iš dalies arba su sąlyga. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis pradėjo paveldimą turtą valgyti, kreipėsi į vietos apylinkės teismą, dėl turto apyrašo sudarymo arba, kai padavė vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šie išvardinti veiksmai turi būti atlikti per tris mėn. nuo palikimo atsiradimo dienos. Notaras ar teismas per tris darbo dienas nuo palikimo priėmimo dienos privalo pranešti Centrinei hipotetikos įstaigai apie palikimo priėmimą. Įpėdinis pgl. įstatymą arba testamentą turi teisę per 3 mėn. nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti palikimo. Neleidžiama atsisakyti su sąlygomis ir išlygomis arba dalies palikimo.

                    Palikimo atsiskaitymas. Įpėdinis pagal įstatymą ar testamentą turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti palikimo. Neleidžiama atsisakyti su sąlyga ar dalies palikimo. Įpėdinis atsisako palikimo paduodamas pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui. Neleidžiama atsisakyti palikimo, jei įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui prareiškimą, kad jis priima paveldėjimą arba prašo išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą, arba kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo.

                    Įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas. Įpėdinis, priėmęs palikimą turto valdymo perėmimu arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu.

                  • Panauda

                    Panauda (neatlygintinis naudojimasis daiktu) – panaudos davėjo perduota teisė panaudos gavėjui sutartą laiką neatlygintinai valdyti ir naudoti turtą. Panaudos sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės.

                    Panauda yra neatlygintinas sandoris, kadangi negaunama jokio atlygio (užmokesčio). Perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui turi teisę tik to daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys. Pažado perduoti daiktą neatlygintinai naudotis neįvykdymas be pakankamo pagrindo suteikia panaudos gavėjui teisę į išlaidų, susijusių su panaudos pagrindais perduodamo daikto priėmimu, atlyginimą.

                    Panaudos davėjas privalo perduoti daiktą panaudos gavėjui tokios būklės, kuri atitinka sutarties nustatytas sąlygas ir daikto naudojimo paskirtį. Daiktas perduodamas panaudos gavėjui kartu su daikto priklausiniais ir jo dokumentais (naudojimo instrukcija, techninis pasas ir kt.), jeigu sutartis nenumato ko kita. Jeigu daikto priklausiniai ir dokumentai nebuvo perduoti, o be jų panaudos gavėjas negali naudoti daikto pagal paskirtį arba daikto naudojimas be priklausinių ir dokumentų panaudos gavėjui netenka prasmės, tai panaudos gavėjas turi teisę reikalauti iš panaudos davėjo perduoti jam daikto priklausinius ir dokumentus arba nutraukti sutartį ir reikalauti, kad panaudos davėjas atlygintų nuostolius.

                    Panaudos davėjo atsakomybė

                     

                    Panaudos davėjas atsako už perduoto neatlygintinai naudotis daikto trūkumus, kurių jis tyčia ar dėl didelio neatsargumo neaptarė sutarties sudarymo metu, ir už panaudos gavėjui dėl šių trūkumų padarytą žalą. Panaudos gavėjas, nustatęs neaptartus jam perduoto daikto trūkumus, savo pasirinkimu turi teisę reikalauti, kad panaudos davėjas juos neatlygintinai pašalintų arba atlygintų trūkumų šalinimo išlaidas, arba nutraukti sutartį ir atlyginti tiesioginius nuostolius. Panaudos davėjas, kuriam buvo pranešta apie panaudos gavėjo reikalavimus arba ketinimą pašalinti daikto trūkumus panaudos davėjo lėšomis, turi teisę nedelsdamas pakeisti netinkamos kokybės daiktą analogišku tinkamos kokybės daiktu. Panaudos davėjas neatsako už perduoto daikto trūkumus, kuriuos jis aptarė sutarties sudarymo metu, taip pat už trūkumus, kurie panaudos gavėjui buvo žinomi iki sutarties sudarymo arba kuriuos panaudos gavėjas turėjo pastebėti daikto perdavimo arba jo apžiūros ar išbandymo metu, kai buvo sudaroma sutartis.

                    Panaudos gavėjo atsakomybė

                     

                    Panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Panaudos gavėjas privalo naudoti jam perduotą daiktą tik pagal sutartyje numatytą paskirtį. Be išankstinio rašytinio panaudos davėjo sutikimo panaudos gavėjas neturi teisės duoti gautąjį daiktą naudotis trečiajam asmeniui. Panaudos gavėjui tenka daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika, jeigu daiktas žūtų ar būtų sugadintas naudojant jį ne pagal sutartyje numatytą paskirtį arba būtų perduotas trečiajam asmeniui be išankstinio panaudos davėjo rašytinio sutikimo. Daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika panaudos gavėjui taip pat tenka, jeigu jis naudojasi daiktu pasibaigus panaudos sutarties terminui arba jeigu, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, jis galėjo išgelbėti daiktą šiam tikslui panaudodamas savo turtą, bet to nepadarė. Jeigu panaudos gavėjas, siekdamas išsaugoti jam perduotą daiktą, sunaikina ar leidžia sunaikinti nuosavą daiktą, tai jis turi teisę reikalauti iš panaudos davėjo kompensuoti padarytas būtinas ir neatidėliotinas išlaidas perduotam daiktui išsaugoti. Panaudos gavėjas neatsako už atsitiktinį daikto žuvimą ar sugedimą jo normalaus naudojimo pagal sutartyje numatytą paskirtį metu.

                    Panaudos davėjas turi teisę reikalauti sutartį nutraukti prieš terminą, jeigu panaudos gavėjas:

                     

                    1. naudoja daiktą ne pagal paskirtį;
                    2. nevykdo pareigos išlaikyti ir saugoti daiktą;
                    3. iš esmės pablogina daikto būklę;
                    4. be panaudos davėjo sutikimo perduoda daiktą trečiajam asmeniui;
                    5. jeigu dėl nenumatytų ir nepaprastų aplinkybių tas daiktas yra skubiai ir neišvengiamai reikalingas pačiam panaudos davėjui.

                     

                    Panaudos gavėjas turi teisę reikalauti nutraukti sutartį prieš terminą, jeigu:

                     

                    1. nustatomi daikto trūkumai, dėl kurių normaliai naudotis daiktu neįmanoma arba pasidaro labai sunku, o apie tuos trūkumus sutarties sudarymo metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti;
                    2. daiktas dėl aplinkybių, už kurias panaudos gavėjas neatsako, tampa negalimu naudoti pagal paskirtį;
                    3. sutarties sudarymo metu panaudos davėjas neįspėjo jo apie trečiųjų asmenų teises į tą daiktą;
                    4. panaudos davėjas neperduoda daikto priklausinių ar dokumentų.
                  • Pasauga

                    Pasauga – tai daiktų saugojimas. Pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje.

                    Pagal šalių susitarimą pasaugos sutartis gali būti atlygintinė arba neatlygintinė. Pasaugos sutartis laikoma sudaryta nuo daikto perdavimo saugotojui momento.

                    Fizinių asmenų sudaryta pasaugos sutartis turi būti rašytinė, jeigu daikto (daiktų) vertė viršija penkis tūkstančius litų. Jeigu pasaugos sutartis numato saugotojo pareigą priimti daiktą saugoti ateityje, jis turi būti rašytinė visais atvejais. Pasaugos sutartis pripažįstama rašytine, jeigu daikto perdavimas saugotojui patvirtinamas: 1) saugotojo išduotu davėjui kvitu ar kitu dokumentu; 2) žetonu (numeriu) arba kitokiu ženklu. Paprastos rašytinės formos nesilaikymas neatima iš šalių teisės remtis liudytojų parodymais kilus ginčui dėl perduoto saugoti ir grąžinto daikto tapatybės.

                    Saugotojas privalo imtis visų jam prieinamų priemonių užtikrinti jam perduoto daikto išsaugojimą. Saugotojas neturi teisės be davėjo leidimo naudoti saugojamą daiktą ar leisti juo naudotis kitiems asmenims, jeigu sutartis nenustato ko kita. Saugotojas privalo grąžinti daiktą davėjo reikalavimu, nepaisant to, kad nėra pasibaigęs sutartyje nustatytas saugojimo terminas. Saugotojas turi teisę reikalauti, kad atsiimantis daiktą asmuo pateiktų kvitą ar kitą dokumentą, patvirtinantį pasaugos sutarties sudarymą ir asmens teisę atsiimti daiktą.

                    Saugotojas privalo saugoti daiktą sutartyje nustatytą pasaugos terminą. Jeigu sutartyje pasaugos terminas nenustatytas ir negali būti nustatytas pagal sutarties sąlygas, saugotojas privalo saugoti daiktą, iki jį pareikalaus grąžinti davėjas ar kitas asmuo, turintis teisę jį atsiimti.

                    Saugotojas privalo saugoti daiktą laikydamasis sutartyje nustatytų saugojimo sąlygų. Jeigu saugojimo sąlygos sutartyje nenustatytos ar nustatytos ne visos, saugotojas privalo saugoti daiktą tokiomis sąlygomis, kurios maksimaliai užtikrintų daikto išsaugojimą.

                    Degūs, sprogstamieji ar kiti pavojingi daiktai gali būti saugotojo bet kuriuo metu nukenksminti arba sunaikinti. Dėl to atsiradę nuostoliai davėjui neatlyginami, jeigu davėjas, perduodamas pavojingus daiktus saugoti, neįspėjo saugotojo apie tų daiktų pavojingas savybes. Tokiais atvejais davėjas atsako už nuostolius, dėl tokių daiktų saugojimo padarytus saugotojui ir tretiesiems asmenims. Jeigu pavojingi daiktai buvo perduoti saugoti profesionaliam saugotojui, tai aukščiau minėtos taisyklės taikomos tik tais atvejais, kai tokie daiktai buvo perduoti saugoti neteisingai nurodžius jų pavadinimą ir saugotojas jų priėmimo momentu negalėjo išoriškai juos apžiūrėdamas nustatyti daiktų pavojingų savybių.

                    Jeigu ko kita nenustato pasaugos sutartis, saugotojo turėtos daikto saugojimo išlaidos įskaitomos į atlyginimą už pasaugą. Kai pasaugos sutartis neatlygintinė, davėjas privalo atlyginti saugotojui turėtas būtinas saugojimo išlaidas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ko kita.

                    Pasibaigus pasaugos sutarties terminui, taip pat saugotojo nustatytam terminui, per kurį daiktas turi būti atsiimtas, davėjas privalo nedelsdamas atsiimti saugoti perduotą daiktą. Jeigu davėjas neatsiima daikto, saugotojas turi teisę, jeigu ko kita nenustato pasaugos sutartis, raštu įspėjęs davėją savarankiškai parduoti saugomą daiktą už saugojimo vietovės rinkos kainą. Jeigu saugomo daikto vertė didesnė nei du tūkstančiai litų, saugotojas turi teisę jį parduoti tik aukciono būdu. Pardavus daiktą gauta suma, atskaičius saugotojui priklausančias sumas, perduodama davėjui.

                    Saugotojas privalo grąžinti davėjui ar kitam jo įgaliotam asmeniui tą patį daiktą, kuris buvo perduotas saugoti. Daiktas turi būti grąžintas tokios pat būklės, kokios ir buvo atiduotas saugoti, atsižvelgiant į jo normalų susidėvėjimą, amortizaciją ar pasikeitimą dėl natūralių jo savybių. Kartu su grąžinamu daiktu saugotojas privalo perduoti davėjui daikto saugojimo metu gautus iš jo vaisius ir pajamas, jeigu ko kita nenustato pasaugos sutartis. Daiktas grąžinamas toje pat vietoje, kurioje jis buvo perduotas saugoti, jeigu sutartis nenustato ko kita. Daikto grąžinimo išlaidas apmoka davėjas, jeigu pasaugos sutartis buvo neatlygintinė. Jeigu pasaugos sutartis atlygintinė, daikto grąžinimo išlaidas apmoka saugotojas.

                    Saugotojas atsako už jam perduotų daiktų praradimą, trūkumą ar sugedimą. Jeigu pasaugos sutartis atlygintinė, saugotojas atsako už turto praradimą, trūkumą ar sugedimą visais atvejais, išskyrus, kai tai įvyko dėl nenugalimos jėgos. Kai pasaugos sutartis neatlygintinė, saugotojas atsako tik esant jo kaltei. Profesionalus saugotojas atsako visais atvejais, išskyrus, kai daiktas žuvo ar buvo sugadintas dėl nenugalimos jėgos. Už daikto praradimą, trūkumą ar sugedimą po to, kai atsirado davėjo pareiga atsiimti daiktą, saugotojas atsako tik esant jo tyčiai ar dideliam neatsargumui. Jeigu saugotojo įpėdinis ar atstovas pagal įstatymą saugomą daiktą parduoda nežinodamas ir neturėdamas žinoti, kad jis nepriklauso saugotojui, tai įpėdinis ar atstovas pagal įstatymą privalo grąžinti tik tai, ką jis gavo pardavęs daiktą, arba perleisti reikalavimo teisę davėjui, jeigu sąžiningas pirkėjas dar nėra už daiktą sumokėjęs.

                    Davėjas turi teisę bet kuriuo metu pareikalauti grąžinti daiktą, o saugotojas privalo jį grąžinti, nors pasaugos sutarties terminas ir nebūtų pasibaigęs.

                  • Paskolos sutartis

                    Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

                    Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku. Nuo daiktų perdavimo momento paskolos gavėjui tenka daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika.

                    Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų.Jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.

                    Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.

                    Jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

                    Jeigu paskolos sutartis sudaryta nustatant joje sąlygą, kad paskolos gavėjas naudos paskolos sumą tam tikram tikslui (tikslinė paskola), tai paskolos gavėjas privalo užtikrinti paskolos davėjo galimybę kontroliuoti, kaip paskolos gavėjas naudoja paskolos sumą. Jeigu paskolos gavėjas naudoja paskolos sumą ne pagal paskolos sutartyje nustatytą tikslinę paskirtį arba pažeidžia sutartyje nustatytą sąlygą, paskolos davėjas turi teisę reikalauti, kad paskolos gavėjas grąžintų paskolos sumą prieš terminą ir sumokėtų palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

                  • Pavedimas

                    Pavedimas – pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Įgaliotojo suteiktos įgaliotiniui teisės bei jas patvirtinantis rašytinis dokumentas vadinamas įgaliojimu. Pavedimo sutartimi įgaliotojas gali pavesti įgaliotiniui atlikti teisinius veiksmus, susijusius su įgaliotojo gynimu, įgaliotojo viso ar dalies turto administravimu, procesinių veiksmų atlikimu įgaliotojo vardu teismo ir kitose institucijose, bei kitokius teisinius veiksmus.

                    Pavedimo sutartis gali būti atlygintinė arba neatlygintinė. Jeigu pavedimo sutarties šalys yra fiziniai asmenys, preziumuojama, kad pavedimo sutartis yra neatlygintinė, išskyrus atvejus, kai įgaliotinio kito asmens vardu atliekami teisiniai veiksmai yra įgaliotinio profesinė ar verslo veikla. Kai viena arba abi pavedimo sutarties šalys yra verslininkai, preziumuojama, kad sutartis yra atlygintinė. Jeigu sutartis yra atlygintinė, tai įgaliotinio atlyginimo dydį nustato pavedimo sutartis ar įstatymas. Jeigu atlyginimo dydis nei sutartyje, nei įstatyme nenustatytas, atlyginimas nustatomas atsižvelgiant į papročius, rinkos kainas, suteiktų paslaugų pobūdį ir trukmę, atitinkamas paslaugas teikiančių asmenų profesinių susivienijimų rekomendacijas ir kitas aplinkybes. Jeigu įgaliotinis veikia kaip įgaliotojo komercinis atstovas, jis turi teisę sulaikyti privalomus perduoti įgaliotojui daiktus, kol įgaliotojas su juo visiškai atsiskaitys.

                    Įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą pavedimą pagal įgaliotojo nurodymus. Įgaliotojo nurodymai privalo būti teisėti, įvykdomi ir konkretūs. Įgaliotinis turi teisę nukrypti nuo įgaliotojo nurodymų, jeigu, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, tai yra būtina įgaliotojo interesais, o įgaliotinis negalėjo iš anksto atsiklausti įgaliotojo arba per protingą terminą negavo atsakymo į savo paklausimą. Šiuo atveju įgaliotinis privalo pranešti įgaliotojui apie nukrypimus, kai tik įmanoma apie tai pranešti. Jeigu įgaliotinis veikia kaip komercinis atstovas, tai įgaliotojas savo interesais gali suteikti jam teisę nukrypti nuo pavedimo ir be išankstinio paklausimo. Tokiu atveju komercinis atstovas privalo per protingą terminą pranešti įgaliotojui apie pavedimo nesilaikymą, jeigu ko kita nenustato sutartis.

                    Įgaliotinio pareigos

                     

                    1. Įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą pavedimą sąžiningai ir rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus, bei vengti savo asmeninių interesų konflikto su įgaliotojo interesais.
                    2. Įgaliotinis privalo įvykdyti pavedimą asmeniškai, išskyrus sutartyje nustatytas išimtis bei atvejus, kai įstatymas leidžia perįgaliojimą.
                    3. Vykdydamas pavedimą, įgaliotinis privalo įgaliotojo reikalavimu, o atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, – ir be reikalavimo, suteikti įgaliotojui visą informaciją apie pavedimo vykdymo eigą.
                    4. Įvykdęs pavedimą, įgaliotinis privalo tuojau pat apie tai pranešti įgaliotojui ir pateikti ataskaitą, prie kurios turi pridėti pateisinamuosius dokumentus, bei grąžinti įgaliojimą, jeigu sutartis nenustato ko kita.
                    5. Visa, ką gavo vykdydamas pavedimą, įgaliotinis privalo tuojau pat perduoti įgaliotojui.
                    6. Jeigu sutarties, įstatymo ar papročių numatytais atvejais įgaliotinis pasitelkia pavedimui vykdyti trečiuosius asmenis, jis atsako už tokių asmenų veiksmus bei privalo atlyginti tų asmenų veiksmais padarytus įgaliotojui nuostolius.
                    7. Jeigu pavedimą vykdo keli įgaliotiniai, įgaliotojui jie atsako solidariai, jeigu sutartis nenustato ko kita.
                    8. Įgaliotinis neturi teisės naudoti gautos vykdant pavedimą informacijos ar turto savo interesais, išskyrus sutarties ar įstatymo numatytais atvejais, taip pat kai sutikimą naudoti informaciją ar turtą duoda įgaliotojas. Jeigu įgaliotinis šios pareigos nevykdo, jis privalo atlyginti įgaliotojui dėl to padarytus nuostolius bei grąžinti visa tai, kas yra jo nepagrįstas praturtėjimas, o jeigu jis neteisėtai naudojo daiktą ar pinigus, – atitinkamai sumokėti nuomos mokestį ar palūkanas.

                    Įgaliotojo pareigos

                     

                    1. Įgaliotojas privalo bendradarbiauti su įgaliotiniu, kai šis vykdo pavedimą.
                    2. Įgaliotojas privalo tuojau pat priimti iš įgaliotinio visa, ką šis įvykdė pagal pavedimo sutartį.
                    3. Jeigu ko kita nenustato sutartis, įgaliotojas privalo aprūpinti įgaliotinį priemonėmis, reikalingomis pavedimui įvykdyti, atlyginti įgaliotiniui išlaidas, kurios buvo būtinos pavedimui tinkamai įvykdyti, o esant reikalui – išmokėti avansą, būtiną išlaidoms, susijusioms su pavedimo vykdymu, padengti.
                    4. Įgaliotiniui tinkamai įvykdžius pavedimą, įgaliotojas privalo sumokėti jam atlyginimą, jeigu pavedimo sutartis yra atlygintinė.
                    5. Įgaliotojas turi atlyginti įgaliotiniui šio patirtą vykdant pavedimą žalą, jeigu paties įgaliotinio veiksmuose nėra kaltės ir žalos neprivalo atlyginti kiti už ją atsakingi asmenys.

                  • Pirminė ir antrinė teisinė pagalba

                    Valstybė garantuoja teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Valstybės garantuojama teisinė pagalba apima pirminę teisinę pagalbą ir antrinę teisinę pagalbą.

                    Pirminė teisinė pagalba – tai teisinė informacija, teisinės konsultacijos ir dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių institucijoms, išskyrus procesinius dokumentus, rengimas. Be to, ši teisinė pagalba apima patarimus dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka, veiksmus dėl taikaus ginčo išsprendimo ir taikos sutarties parengimą.

                    Pirminę teisinę pagalbą turi teisę gauti visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys ir kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nurodyti asmenys. Pirminė teisinė pagalba yra nemokama. Valstybė garantuoja ir apmoka 100 procentų pirminės teisinės pagalbos išlaidų.

                    Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos valdymo institucijos yra:

                     

                    1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė;
                    2. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija;
                    3. savivaldybių institucijos;
                    4. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos;
                    5. Lietuvos advokatūra.

                    Pirminė teisinė pagalba neteikiama, jeigu:

                     

                    1. pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti;
                    2. pareiškėjui tuo pačiu klausimu buvo suteikta išsami advokato konsultacija arba yra akivaizdu, kad jis tokią konsultaciją gali gauti nesinaudodamas šio įstatymo nustatyta valstybės garantuojama teisine pagalba;
                    3. pareiškėjas kreipiasi ne dėl savo teisių ir teisėtų interesų, išskyrus atstovavimo pagal įstatymą atvejus.

                     

                    Pirminės teisinės pagalbos teikimo tvarka

                     

                    1. Asmenys, norintys gauti pirminę teisinę pagalbą, turi teisę kreiptis į savivaldybės vykdomąją instituciją pagal savo deklaruotą gyvenamąją vietą arba, jei asmuo neturi gyvenamosios vietos, į savivaldybės, kurioje asmuo gyvena, vykdomąją instituciją.
                    2. Pirminė teisinė pagalba turi būti suteikta iš karto, kai asmuo kreipiasi į savivaldybės vykdomąją instituciją. Jeigu nėra galimybės iš karto suteikti pirminę teisinę pagalbą, pareiškėjui pranešama apie priėmimo laiką, kuris turi būti ne vėlesnis kaip 5 dienos nuo kreipimosi dienos.
                    3. Pirminę teisinę pagalbą teikia savivaldybės administracijos valstybės tarnautojai, kurių pareigybių aprašymuose nustatytos teisinio pobūdžio funkcijos, darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, kuriose numatytos teisinio pobūdžio darbo funkcijos, ir gaunantys darbo užmokestį iš savivaldybės biudžeto (toliau – savivaldybių tarnautojai), arba advokatai (advokatų profesinės bendrijos), arba viešosios įstaigos, su kuriais savivaldybės yra sudariusios sutartį. Savivaldybės institucijos, atsižvelgdamos į pirminės teisinės pagalbos kokybę, efektyvumą ir ekonomiškumą, pasirenka konkretų pirminės teisinės pagalbos teikimo būdą.
                    4. Pirminės teisinės pagalbos trukmė yra ne ilgesnė kaip viena valanda. Pirminės teisinės pagalbos trukmė gali būti pratęsta savivaldybės vykdomosios institucijos arba jos įgalioto asmens sprendimu.
                    5. Asmuo dėl pirminės teisinės pagalbos tuo pačiu klausimu gali kreiptis tik vieną kartą.

                     

                    Antrinė teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Be to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų ir su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą.

                    Antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti:

                     

                    1. Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti;
                    2. Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, nukentėjusieji dėl nusikaltimų atsiradusios žalos atlyginimo bylose, asmenys, turintys teisę į socialinę pašalpą, asmenys, valstybės išlaikomi stacionariose globos įstaigose, smenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumas arba kurie yra pripažinti nedarbingais, taip pat šių asmenų globėjai, asmenys, sergantys sunkiomis psichikos ligomis, kai sprendžiami jų priverstinio paguldymo į psichiatrijos įstaigą ir gydymo klausimai;
                    3. kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nurodyti asmenys.

                     

                    Kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys valstybės garantuojamą teisinę pagalbą turi teisę gauti tik tarptautinio ginčo atveju.

                    Antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu:

                     

                    1. pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti;
                    2. atstovavimas byloje yra neperspektyvus;
                    3. pareiškėjas kreipiasi dėl neturtinės žalos, susijusios su garbės ir orumo gynimu, tačiau jis nepatyrė turtinės žalos;
                    4. prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos;
                    5. pareiškėjas gali gauti reikiamas teisines paslaugas nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba;
                    6. pareiškėjas kreipiasi ne dėl savo teisių pažeidimo, išskyrus atstovavimo pagal įstatymą atvejus;
                    7. reikalavimas, dėl kurio kreipiamasi antrinės teisinės pagalbos, buvo perleistas pareiškėjui siekiant gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

                    Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu iš esmės išnagrinėjusi reikalavimą nustato, kad galimos antrinės teisinės pagalbos išlaidos gerokai viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį arba kad pareiškėjo neturtinio pobūdžio reikalavimas yra mažareikšmis, arba kad pats pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus.

                    Antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka

                     

                    Norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą rekvizitus ir formą tvirtina teisingumo ministras. Prašymas ir asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodantys dokumentai gali būti pateikiami asmeniškai arba paštu. Tarnyba, parinkdama advokatą, atsižvelgia į pareiškėjo siūlymą dėl konkretaus advokato, pareiškėjo gyvenamąją vietą, advokato darbo vietą, advokato darbo krūvį ir į kitas antrinės teisinės pagalbos teikimui reikšmingas aplinkybes. Sprendimas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra pavedimas advokatui teikti antrinę teisinę pagalbą ir yra jo įgaliojimus patvirtinantis dokumentas.

                    Jeigu teikiama antrinė teisinė pagalba trunka ilgiau kaip metus, tarnybos praėjus metams nuo sprendimo suteikti antrinę teisinę pagalbą priėmimo dienos kasmet patikrina, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą.

                    Antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu:

                     

                    1. paaiškėja, kad asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisės gauti antrinę teisinę pagalbą;
                    2. asmuo sąmoningai pateikė neteisingą informaciją apie ginčo ar bylos esmę, savo turtą ar pajamas;
                    3. pasikeičia aplinkybės, kurių pagrindu asmuo buvo priskirtas prie asmenų, kuriems teikiama antrinė teisinė pagalba;
                    4. pasikeičia asmens turto ir pajamų lygis ir asmuo netenka teisės gauti antrinę teisinę pagalbą;
                    5. pareiškėjas iki nustatyto termino nepateikia gyventojo turto deklaracijos su vietos mokesčio administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta, kai antrinė teisinė pagalba teikiama ilgiau kaip metus;
                    6. pareiškėjas piktnaudžiauja savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis arba reikalauja iš advokato įgyvendinti arba ginti teises neleistinais būdais;
                    7. pasikeitus aplinkybėms nustatoma, kad galimos antrinės teisinės pagalbos išlaidos gerokai viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį arba kad pareiškėjo neturtinio pobūdžio reikalavimas yra mažareikšmis, arba kad jis pats savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus;
                    8. pareiškėjas pateikia prašymą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą.
                  • Prokūra

                    Prokūra – įgaliojimas, kuriuo juridinis asmuo (verslininkas) suteikia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens (verslininko) verslu.

                    Taip pat, prokūra suteikia teisę atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti teisinius veiksmus teisme ir kitose ne teismo institucijose. Prokuristas – asmuo, kuriam išduota prokūra.

                    Prokūrą išduoda atitinkamas juridinio asmens valdymo organas ar juridinio asmens savininkas arba jo įgaliotas asmuo juridinio asmens steigimo dokumentų nustatyta tvarka. Prokūra gali būti išduodama keliems asmenims (bendroji prokūra). Tokiu atveju visi prokuristai privalo veikti kartu.

                    Prokūra turi būti rašytinė ir pasirašyta asmens, turinčio teisę išduoti prokūrą. Prokūra turi būti įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka.

                    Prokūra yra specifinė įgaliojimo rūšis, kuri:

                     

                    1. išduodama tik verslininko – juridinio asmens arba fizinio asmens – vardu,
                    2. išduodama tik fiziniam asmeniui, dažniausiai juridinio asmens darbuotojui (prokuristui),
                    3. taikoma tik verslo santykiams bei atlikti teisinius veiksmus teisme ir kitose ne teismo institucijose.

                    Prokuristas neturi teisės atlikti ir jam negali būti pavedama atlikti šių veiksmų:

                     

                    1. perleisti atstovaujamojo nekilnojamąjį daiktą (įmonę) ar suvaržyti teises į jį;
                    2. pasirašyti atstovaujamojo balansą ir mokesčių deklaraciją;
                    3. skelbti atstovaujamojo bankrotą;
                    4. duoti prokūrą;
                    5. priimti į įmonę dalininkus;
                    6. perduoti savo įgaliojimų kitam asmeniui.

                    Prokūra pasibaigia, kai:

                     

                    1. atstovaujamasis ją atšaukia;
                    2. prokuristas jos atsisako;
                    3. atstovaujamajam iškelta bankroto byla;
                    4. likviduojamas ar reorganizuojamas išdavęs prokūrą juridinis asmuo;
                    5. prokuristas miręs.

                     

                    Atstovaujamasis gali pavesti savo darbuotojams atlikti veiksmus, kurie tam tikroje verslo srityje yra kasdieniai ir įprastiniai, neišduodamas prokūros. Preziumuojama, kad parduotuvėje ar sandėlyje dirbantys darbuotojai be specialaus įgaliojimo turi teisę parduoti, išduoti ar priimti prekes, taip pat priimti pretenzijas dėl prekių kiekio ir kokybės.

                  • Ranga

                    Ranga – rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Rangovo ir užsakovo nesieja pavaldumo ar kitokie priklausymo santykiai.

                    Rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Rangovas iki sutarties sudarymo privalo suteikti užsakovui visą reikiamą informaciją, susijusią su darbų atlikimu, taip pat informaciją apie darbui atlikti būtinas medžiagas bei darbui atlikti reikalingą laiką. Jeigu rangos sutartis sudaryta daiktui pagaminti, tai rangovas užsakovui kartu su pagamintu daiktu perduoda ir teises į jį. Jeigu sutartis nenustato ko kita, rangovas darbus atlieka savo rizika ir savarankiškai nustato užsakovo užduoties įvykdymo būdus. Jeigu atliekamų darbų pobūdis ir vertė palyginti su pagaminto, perkamo ar perdirbto daikto verte yra nedideli, tai sutartis pripažįstama ne rangos, o pirkimo–pardavimo sutartimi.

                    Rangovas privalo atlikti sutartyje sulygtą darbą iš savo medžiagos, savo priemonėmis ir jėgomis, jeigu ko kita nenustato sutartis. Rangovas, atliekantis darbą iš savo medžiagos, atsako už blogą medžiagos kokybę.

                    Užsakovas, pateikdamas medžiagas rangovui, privalo perduoti rangovui ir šių medžiagų atitikties dokumentus. Jei užsakovo pateikta medžiaga yra netinkama arba turi trūkumų, apie kuriuos rangovas turi žinoti, rangovas apie tai privalo nedelsdamas informuoti užsakovą. Jeigu darbas atliekamas visiškai ar iš dalies iš užsakovo medžiagos, tai rangovas atsako už netinkamą tos medžiagos sunaudojimą. Rangovas privalo pateikti užsakovui medžiagos sunaudojimo ataskaitą ir jos likutį grąžinti arba, jeigu užsakovas sutinka, sumažinti darbų kainą atsižvelgiant į rangovui likusių nesunaudotų medžiagų vertę. Jeigu rangovas nepasiekė sutartyje numatyto rezultato arba rezultatas yra su trūkumais, dėl kurių daiktas negali būti naudojamas pagal sutartyje numatytą ar normalią jo paskirtį dėl užsakovo perduotų medžiagų trūkumų, tai rangovas turi teisę reikalauti, kad jam būtų apmokėta už atliktą darbą, tik su sąlyga, jeigu jis įrodo, kad medžiagų trūkumų nebuvo galima pastebėti jas priimant iš užsakovo.

                    Jeigu darbus atlieka du ar daugiau asmenų, tai, kai prievolės dalykas yra nedalus, visi jie užsakovui turi solidariosios prievolės skolininkų ir kreditorių teises ir pareigas. Jeigu prievolės dalykas yra dalus, numatytų asmenų teisės ir pareigos užsakovui atsiranda tik dėl atitinkamos dalies (dalinė prievolė), jeigu sutartis nenustato ko kita.

                    Tuo atveju, kai rangovo faktinės išlaidos yra mažesnės, negu buvo numatyta nustatant atliekamų darbų kainą, rangovui išlieka teisė gauti atlyginimą, numatytą rangos sutartyje, jeigu užsakovas neįrodo, kad ekonomija turėjo neigiamos įtakos sutartyje numatytai darbo kokybei.

                    Jeigu užsakovas nevykdo savo įsipareigojimo sumokėti rangos sutartyje nustatytą atlyginimą arba kitokią sutarties šalių sutartą sumą, rangovas turi teisę išieškoti jam pagal sutartį priklausančias sumas už atliktą darbą iš užsakovui priklausančių įrenginių, likusių medžiagų ir kito užsakovui priklausančio turto, kol užsakovas visiškai su juo neatsiskaitys, arba gali sulaikyti darbų rezultatą tol, kol užsakovas tinkamai neįvykdys savo prievolės.

                    Užsakovas turi teisę bet kuriuo metu tikrinti darbų atlikimo eigą ir kokybę, nesikišdamas į rangovo ūkinę komercinę veiklą. Jeigu rangovas nepradeda laiku vykdyti sutarties arba atlieka darbą taip lėtai, kad jį baigti iki termino pabaigos pasidaro aiškiai negalima, užsakovas turi teisę atsisakyti sutarties ir reikalauti atlyginti nuostolius. Jeigu darbo atlikimo metu pasidaro aišku, kad jis nebus tinkamai atliktas, užsakovas turi teisę nustatyti rangovui protingą terminą trūkumams pašalinti, o jeigu rangovas per nustatytą terminą šio reikalavimo neįvykdo, – atsisakyti sutarties ir arba reikalauti atlyginti nuostolius, arba pavesti trečiajam asmeniui darbą pataisyti rangovo sąskaita. Jei yra svarbių priežasčių, užsakovas turi teisę bet kada, kol darbas nebaigtas, atsisakyti sutarties kartu sumokėdamas rangovui atlyginimą už atliktą darbo dalį ir atlygindamas nuotolius, padarytus dėl sutarties nutraukimo, įskaitant į nuostolius tai, ką rangovas sutaupo dėl sutarties nutraukimo.

                    Jeigu darbai atlikti nukrypstant nuo sutarties sąlygų, dėl kurių darbų rezultatas negali būti naudojamas pagal sutartyje nurodytą paskirtį arba pablogėja jo naudojimo pagal sutartyje nurodytą paskirtį galimybės (sąlygos), o jeigu paskirtis sutartyje nenurodyta, – pagal normalią paskirtį, tai užsakovas savo pasirinkimu turi teisę, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, reikalauti iš rangovo:

                     

                    1. neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą;
                    2. atitinkamai sumažinti darbų kainą;
                    3. atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo numatyta rangos sutartyje.

                     

                    Rangovas vietoj trūkumų pašalinimo turi teisę neatlygintinai atlikti darbą iš naujo ir atlyginti užsakovui dėl sutarties įvykdymo termino praleidimo padarytus nuostolius. Jeigu rangovas sutarties pažeidimų ar kitokių trūkumų per protingą terminą nepašalina arba trūkumai yra esminiai ir nepašalinami, užsakovas turi teisę nutraukti sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius. Jeigu darbas buvo atliekamas iš rangovo medžiagos, už medžiagų kokybę rangovas atsako kaip pardavėjas pagal pirkimo–pardavimo sutartį.

                    Reikalavimams, kylantiems dėl atliktų darbų trūkumų, nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Jeigu pagal rangos sutartį darbų rezultatas buvo priimtas dalimis, ieškinio senaties terminas prasideda priėmus visą darbų rezultatą. Kai įstatymas ar rangos sutartis nustato garantinį terminą ir apie trūkumus buvo pareikšta per šį garantinį terminą, ieškinio senaties terminas prasideda nuo pareiškimo apie trūkumus dienos.

                  • Rankpinigiai

                    Rankpinigiai – pinigų suma, kurią viena sutarties šalis pagal sudarytą sutartį jai priklausančių mokėti sumų sąskaita duoda antrajai šaliai, kad įrodytų sutarties egzistavimą ir užtikrintų jos įvykdymą.

                    Rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji sutartis, taip pat sutartis, kuriai pagal įstatymus privaloma notarinė forma.

                    Susitarimas dėl rankpinigių, neatsižvelgiant į jų dydį, turi būti rašytinis. Rašytinės formos nesilaikymas susitarimą dėl rankpinigių daro negaliojantį.

                    Jeigu už sutarties neįvykdymą atsako davusi rankpinigius šalis, rankpinigiai lieka antrajai šaliai. Jeigu už sutarties neįvykdymą atsako gavusi rankpinigius šalis, ji privalo sumokėti antrajai šaliai dvigubą rankpinigių sumą. Be to, šalis, kuri atsako už sutarties neįvykdymą, privalo atlyginti antrajai šaliai nuostolius, įskaitant rankpinigius, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita.

                    Rankpinigiai atlieka tris funkcijas:

                     

                    • mokėjimo – rankpinigiai perduodami priklausančių mokėjimų sąskaita ir yra įskaitomi į visiško atsiskaitymo pagal sutartį pinigų sumą, jei šalys įvykdė sutarties sąlygas, t.y. rankpinigiai yra sumos, kurią skolininkas turi sumokėti kreditoriui, dalis;
                    • įrodomąją – rankpinigiai perduodami sutarties sudarymui įrodyti. Ši funkcija reiškia, kad susitarimas dėl rankpinigių yra papildomo (aksesorinio) pobūdžio: jei nėra pagrindinės prievolės, tai negali būti ir susitarimo dėl rankpinigių;
                    • užtikrinamąją – rankpinigiai perduodami pagrindinės prievolės (sutarties) vykdymui užtikrinti. Susitarimo dėl rankpinigių šalys supranta, kad jei už sutarties neįvykdymą yra atsakinga davusi rankpinigius šalis, tai rankpinigiai lieka antrajai šaliai, o jei už sutarties neįvykdymą yra atsakinga gavusi rankpinigius šalis, tai ji privalo sumokėti antrajai šaliai dvigubą rankpinigių sumą. Tai drausmina sutarties šalis ir skatina jas sutartinius įsipareigojimus vykdyti tiksliai pagal sutarties sąlygas.

                    Susitarimas dėl rankpinigių yra tik tada, kai jo sudarymo metu yra visi trys privalomi rankpinigių sutarties elementai. Ir priešingai, jei pagal šalių susitarimą perduodama suma bent vienos iš šių trijų funkcijų nevykdo, tokia pinigų suma negali būti pripažinta rankpinigiais.

                  • Reikalavimo perleidimas

                    Reikalavimo perleidimas (cesija) – tai pradinio kreditoriaus (cedento) turimo ar būsimo reikalavimo (viso ar jo dalies) perdavimas naujajam kreditoriui (cesionarijui). Taigi dėl reikalavimo perdavimo pasikeičia kreditorius, o skolininkas lieka tas pats.

                    Kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu.

                    Reikalavimo perleidimo sąlygos:

                     

                    1. Sutartis tarp pradinio kreditoriaus ir naujojo kreditoriaus. Neturi įtakos sutarties galiojimui nepranešimas skolininkui apie reikalavimo perleidimą arba skolininko nesutikimas su reikalavimo perleidimu, išskyrus vienintelį atvejį, kai draudžiama perleisti reikalavimą be skolininko sutikimo – kai kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės (pvz., vykdyti prievolę kitam kreditoriui būtų daug sunkiau);
                    2. Reikalavimo perleidimo sutarties formai keliami tokie pat reikalavimus kaip ir pagrindinei prievolei. Jei pagrindinei prievolei reikėjo paprastos rašytinės formos, tai ir reikalavimo perleidimo sutartis turi būti sudaryta rašytine forma (gali būti ir notarine). Jei pagrindinę prievolę pagrindžiančiai sutarčiai reikėjo teisinės registracijos, tai ir reikalavimo perleidimo sutartį taip pat privalu įregistruoti;
                    3. Reikalavimo perleidimo galimumas. Draudžiama perleisti reikalavimą: draudžiama perleisti reikalavimą teisėjui, prokurorui ar advokatui, kurie dėl šio reikalavimo iškeltoje byloje atlieka savo tarnybines pareigas,
                    4. Reikalavimo apibrėžtumas. Galima perleisti tiek esamą, tiek būsimą reikalavimą, todėl reikalavimas turi būti apibrėžtas ne absoliučiai, o pakankamai, t. y. jo atsiradimo momentu turi būti aiškūs jo turinys, dydis ir skolininkas.
                    5. draudžiama perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (reikalavimą išlaikyti, reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t. t.).
                    6. kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas.

                    Pradiniam kreditoriui (cedentui), jau perleidusiam reikalavimą, atsiranda tam tikros pareigos naujojo kreditoriaus (cesionarijaus) atžvilgiu. Svarbiausios iš jų – tai pareiga perduoti naujajam kreditoriui dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę ir papildomas teises, bei pareiga atsakyti naujajam kreditoriui už perleisto reikalavimo negaliojimą.

                  • Renta

                    Renta – pagal rentos sutartį viena šalis – rentos mokėtojas (skolininkas) įsipareigoja neatlygintinai arba mainais už kapitalo perdavimą jam nuosavybės teise periodiškai mokėti kitai šaliai – rentos gavėjui sutartyje numatytą pinigų sumą (rentą) arba kitaip išlaikyti rentos gavėją.

                    Rentos sutarties rūšys:

                     

                    1. Neterminuota renta;
                    2. Renta iki gyvos galvos;
                    3. Išlaikymas iki gyvos galvos.

                    Pareigą mokėti rentą gali nustatyti sutartis, įstatymai, teismo sprendimas ar testamentas. Pagal rentos sutartį rentos gavėjas gali įsipareigoti perduoti rentos mokėtojui nuosavybės teise kilnojamąjį ar nekilnojamąjį daiktą arba pinigų sumą.

                    Rentos sutartyje gali būti nustatyta, kad renta mokama iki rentos gavėjo gyvos galvos, neterminuotai arba tam tikrą laiką. Iki gyvos galvos mokama renta gali būti nustatyta kaip išlaikymas iki gyvos galvos. Sutartyje gali būti nustatyta, kad po rentos gavėjo mirties renta mokama rentos gavėjo įpėdiniui ar kitam asmeniui. Rentos sutarties terminas negali būti ilgesnis nei šimtas metų nuo sutarties sudarymo dienos.

                    Rentos sutartis turi būti notarinės formos. Rentos sutartis, pagal kurią rentos gavėjas turi perleisti rentos mokėtojui nekilnojamąjį daiktą, gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre.

                    Jeigu rentos mokėtojas daiktą perleidžia, tai prievolė mokėti rentą pereina daikto įgijėjui. Kitaip tariant, renta įgyja sekimo pobūdį, todėl teikti išlaikymą privalo naujasis daikto savininkas. Ankstesnis savininkas bus subsidiarus (papildomas) skolininkas.

                    Rentos sutarties tikslas – siekimas patenkinti tam tikrus su išlaikymu susijusius rentos gavėjo poreikius (dažniausiai rentos gavėjai yra senyvo amžiaus, ligoti, nevisiškai savimi pasirūpinti galintys asmenys). Juo labiau, kad perleidęs turtą rentos gavėjas jokių pareigų nebeturi, jam lieka tik teisės gauti iš rentos mokėtojo išlaikymą. Akivaizdu, kad rentos gavėjas yra silpnesnioji šalis, todėl ypač svarbu, kad jo interesai būtų tinkamai užtikrinti. Todėl visas santykių, kylančių iš rentos sutarties reguliavimas organizuojamas per rentos gavėjo interesų užtikrinimą.

                    Civilinis kodeksas numato tokias rentos gavėjo užtikrinimo priemones:

                     

                    • jeigu rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį, tai rentos gavėjas turi teisę reikalauti nutraukti rentos sutartį ir reikalauti iš rentos mokėtojo, kad šis grąžintų perduotą nekilnojamąjį daiktą arba sumokėtų daikto išperkamąją kainą;
                    • laikoma, kad rentos mokėtojui perleistas nekilnojamasis daiktas yra suvaržytas renta. Tai reiškia, kad nesvarbu, kam tas daiktas vėliau bus perleistas, rentą privalės mokėti daiktą įsigijęs asmuo;
                    • negalima areštuoti ir nukreipti išieškojimo į lėšas, reikalingas rentos gavėjui išlaikyti;
                    • perduoto nekilnojamojo daikto atsitiktinio sugedimo rizika tenka pačiam rentos mokėtojui. Tokiu atveju rentos mokėtojas nėra atleidžiamas nuo pareigos teikti išlaikymą.
                  • Restitucija

                    Restitucija – negaliojančio santorio šalių turtinės padėties, buvusios iki jo sudarymo, visiškas arba dalinis atkūrimas.

                    Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

                    Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.

                    Kai turtas sunaikintas dėl nenugalimos jėgos, restitucija netaikoma, tačiau skolininkas privalo perleisti kreditoriui reikalavimą dėl kompensacijos už žuvusį turtą arba perduoti kreditoriui jau gautą kompensaciją už sunaikintą turtą. Kai skolininkas yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, jis privalo grąžinti turto vertę, išskyrus atvejus, kai skolininkas įrodo, kad turtas būtų sunaikintas net tuo atveju, jeigu jį būtų valdęs kreditorius.

                    Jeigu turtas sunaikintas iš dalies arba kitaip sumažėjusi jo vertė, tai skolininkas privalo sumokėti kreditoriui sunaikintos turto dalies piniginį ekvivalentą ar atlyginti jo vertės sumažėjimą, išskyrus atvejus, kai turto vertė sumažėjo dėl normalaus turto nusidėvėjimo.
                    Iš turto gauti vaisiai ir pajamos priklauso privalančiam grąžinti turtą asmeniui. Visos šio asmens turėtos išlaidos vaisiams ir pajamoms gauti tenka pačiam asmeniui. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo grąžinti iš turto gautus vaisius ir pajamas ir kompensuoti kreditoriui bet kokią kitą iš to turto gautą naudą. Tačiau kreditorius turi atlyginti tokiam asmeniui šio turėtas vaisiams ir pajamoms gauti būtinas išlaidas.

                    Sąžiningi tretieji asmenys, pagal atlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos. Sąžiningi tretieji asmenys, pagal neatlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, negali šio sandorio panaudoti prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos, jeigu pastarasis nėra praleidęs ieškinio senaties termino. Bet kokie kiti veiksmai sąžiningo trečiojo asmens naudai gali būti panaudoti prieš restitucijos reikalaujantį asmenį.

                  • Sandoriai

                    Sandoriai – asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Tai yra valios aktai, sąmoningai nukreipti tam tikram teisiniam aktui pasiekti. Žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas vidine valia (valia). Jai susiformuoti svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai.

                    Kiekvienas įstatyme numatytas sandoris skirtas tam tikram tipiniam teisiniam tikslui tenkinti. Teisinę reikšmę turi tiktai tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia šalys, sudarydamos sandorį, vadinamas sandorio pagrindu. Nuo šio teisinio tikslo priklauso sandorio teisinė prigimtis.
                    Motyvai, kaip psichologinis momentas, turi įtakos susiformuoti žmogaus vidinei valiai. Tačiau jie neturi jokios teisinės reikšmės sudarius sandorį.

                    Sandorių rūšys:

                     

                    1. Vienašalis sandoris (testamentas, įgaliojimas, kiti). Sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios. Iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui. Kitiems asmenims iš vienašalio sandorio pareigos atsiranda tik įstatymų nustatytais atvejais arba kai tie asmenys sutinka.
                    2. Dvišalis sandoris. Sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia.
                    3. Daugiašalis sandoris. Sandoris, kuriam sudaryti reikalinga trijų ir daugiau šalių suderinta valia.

                    Sandoryje dalyvaujantys asmenys privalo turėti subjektyviškumą (t.y. teisnumą ir veiksnumą), kuriam atitinkamus reikalavimus nustato įstatymas. Sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyvis išreikštų savo valią.Valia turi būti išreiškiama įstatyme numatyta forma. Sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma.

                    Taigi, sandoriai gali būti sudaromi:

                     

                    1. Žodžiu. Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos. Paprastai žodžiu gali būti sudaryti sandoriai:
                      a. tarp fizinių asmenų, kai sandorio suma ne didesnė kaip 500 Lt;
                      b. nepriklausomai nuo jų sumos, jei jie įvykdomi sudarymo metu, išskyrus atvejus, kai įstatymas numato kitaip.
                    2. Raštu. Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinė forma skirstoma į: 1. Paprastą rašytinę formą (dokumentas, kuriame yra sandorio dalyvių (dalyvio) pavadinimas, sandorio turinys ir jo dalyvių (dalyvio) parašas); 2. Notarinę formą (Įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Todėl kai sandoriui privaloma notarinė forma, jis laikomas sudarytas tik nuo to momento, kai notaras patvirtina sandorį.Notarine forma turi būti sudaromi: daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai; vedybų sutartys (ikivedybinė ir povedybinė); kiti sandoriai, kuriems įstatymai nustato privalomą notarinę formą.
                    3. Konkliudentiniais veiksmais. Tai toks asmens elgesys, kuris patvirtina jo valią sudaryti sandorį. Konkliudentiniais veiksmais gali būti išreikšta asmens valia sudaryti tik tokius sandorius, kuriems įstatymas nenumato tam tikros formos, nei žodinės, nei rašytinės.

                    Asmens valia gali būti išreikšta tylėjimu. Tylėjimas laikomas valios išreiškimu sudaryti sandorį tik įstatymų numatytais atvejais (pvz.: jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas toliau naudojasi turtu ir nuomotojas neprieštarauja, tai sutartis laikoma atnaujinta neapibrėžtam terminui).

                    Rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Jeigu fizinis asmuo dėl fizinio trūkumo, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti, jo pavedimu sandorį gali už jį pasirašyti kitas asmuo. Už kitą asmenį pasirašiusio asmens parašą turi patvirtinti notaras arba įmonės, įstaigos ar organizacijos, kurioje jis dirba ar mokosi, vadovas ar jo pavaduotojas, arba stacionarinės gydymo įstaigos, kurioje jis gydosi, vyriausiasis gydytojas ar jo pavaduotojas, arba karinio dalinio vadas ar jo pavaduotojas, kai sandorį sudaro karys, arba tolimajame plaukiojime esančio laivo kapitonas, kartu nurodydami priežastį, dėl kurios sudarantis sandorį asmuo pats negalėjo pasirašyti.

                    Sutartis – daugiausiai paplitusi sandorių rūšis. Sutartis – tai dviejų ar daugiau asmenų įstatymo reikalaujama tvarka ir forma išreikštas susitarimas dėl civilinių teisių ir pareigų sukūrimo, pakeitimo ar panaikinimo. Pagrindinis sutarties požymis yra šalių susitarimas. Reikia, kad sutartį sudarančių asmenų išreikšta valia būtų suderinta tarpusavyje, siekiant bendrų tikslų. Sutartis yra viena iš sandorių rūšių. Kiekviena sutartis yra sandoris, tačiau ne kiekvienas sandoris yra sutartis.

                    Sutarties svarbiausi elementai:

                     

                    1. subjektai (sutarties dalyviai);
                    2. turinys (sudarytos sutarties sąlygų sistema. Sutarties sąlygos nustato šalių teises ir pareigas, t.y. tam tikrą jų elgesį.);
                    3. forma ( sutarties dalyvių valios išorinio reiškimo būdas).

                    Sutarties turinio sąlygos (jas galima skirstyti į tris rūšis):

                     

                    1. esmines arba būtinąsias (jų nesant sutartis laikoma nesudaryta. Esminės sutarties sąlygos gali būti nustatomos vienu iš trijų būdų: kai įstatymas pripažįsta esmines sąlygas; būtinos sąlygos tam tikros rūšies susitarimams; visos sutarties sąlygos, dėl kurių vienos šalies pareiškimu turi būti susitarta);
                    2. įprastines (įstatymu nustatytos sąlygos, kurios dėl sutarties sudarymo fakto tampa privalomos šalims. Nuo esminių sąlygų jos skiriasi tuo, kad dėl jų sutarties šalims susitarti nereikia. Sutarties galiojimas taip pat nepriklauso nuo to, ar šios įprastinės sąlygos nurodytos sutarties tekste);
                    3. atsitiktines (šalių susitarimu nustatomos sąlygos, kurių įstatymas nereguliuoja arba nustato dispozicine (kai sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti sąlygas) forma. Jos nėra sutarčiai būtinos kaip esminės sutarties sąlygos).
                  • Santuokos pabaiga

                    Santuoka baigiasi:

                     

                    1. Dėl objektyvių aplinkybių ir nepriklausomai nuo sutuoktinių valios:
                      a) sutuoktinio mirties atveju.
                    2. Dėl subjektyvių priežasčių santuokos nutraukimas, kai yra sutuoktinių valia:
                      a) bendru sutarimu;
                      b) vieno sutuoktinio prašymu;
                      c) santuokos nutraukimas dėl vieno ar abiejų kaltės.

                    Santuokos pabaiga dėl vieno sutuoktinio mirties

                     

                    Santuoka baigiasi, kai vienas sutuoktinis miršta arba teismas sprendimu paskelbia jį mirusiu.
                    Paskelbus sutuoktinį mirusiu, santuoka laikoma pasibaigusia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba nuo teismo sprendime nurodytos asmens mirties datos.
                    Jeigu atsiranda sutuoktinis, įstatymo nustatyta tvarka paskelbtas mirusiu, ir panaikinamas teismo sprendimas paskelbti jį mirusiu, tai santuoka laikoma atstatyta, jeigu antrasis sutuoktinis nėra sudaręs naujos santuokos.

                    Santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinų bendru sutikimu

                    Sutuoktinių bendru sutikimu santuoka gali būti nutraukta, jeigu yra visos šios sąlygos:

                     

                    1. nuo santuokos sudarymo yra praėję daugiau nei vieneri metai;
                    2. abu sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Turi būti aptartas:
                      a) bendro turto pasidalijimo klausimas:
                      nurodytas bendras turtas;
                      bendro turto įgijimo pagrindas;
                      kaip konkrečiai turtas dalijamas, taip pat jei nukrypstama nuo lygių dalių, tai reikia pagrįsti;
                      b) sutuoktinių tarpusavio išlaikymas, o jei jo nereikia, tai sutartyje turi būti nurodyta, kad jo nereikia, nes jau nutraukus santuoką negalima kreiptis dėl išlaikymo priteisimo, kuris vėliau gali būti padidintas. Išlaikymui darbingumas nėra būtina sąlyga;
                      c) vaikų gyvenamosios vietos nustatymas ir kito sutuoktinio dalyvavimas vaiko auklėjime, bendravimas su juo (geriau kuo detaliau);
                      d) vaiko išlaikymo klausimas ir kokiu būdu (periodinėmis išmokomis, vienkartine suma, konkrečiu turtu).
                      Jeigu sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių prieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės pažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teises ir teisėtus interesus, teismas sutarties netvirtina, o bylą dėl santuokos nutraukimo sustabdo, kol sutuoktiniai sudarys naują sutartį. Jeigu per šešis mėnesius nuo bylos sustabdymo dienos sutuoktiniai neįvykdo teismo nurodymų dėl sutarties turinio, teismas prašymą palieka nenagrinėtą.
                    3. abu sutuoktiniai yra visiškai veiksnūs.

                    Bendras sutuoktinių prašymas nutraukti santuoką paduodamas vieno iš sutuoktinių gyvenamosios vietos apylinkės teismui.Kartu su prašymu dėl santuokos nutraukimo sutuoktiniai turi pateikti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Prašyme turi būti nurodytos priežastys, dėl kurių, sutuoktinių manymu, jų santuoka iširo.

                    Teismas priima sprendimą santuoką nutraukti, jeigu įsitikina, kad santuoka faktiškai iširo. Santuoka laikoma iširusia, jeigu sutuoktiniai kartu bendrai nebegyvena ir negalima tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu. Preziumuojama, kad santuoka faktiškai iširo, jeigu daugiau nei metus sutuoktiniai netvarko bendro ūkio ir negyvena santuokinio gyvenimo.

                    Nutraukiant santuoką bendru sutarimu yra taikoma taikinimo procedūra. Teismas privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti.Vieno sutuoktinio prašymu arba savo iniciatyva teismas gali nustatyti ne ilgesnį kaip šešių mėnesių terminą sutuoktiniams susitaikyti. Tokiu atveju santuokos nutraukimo byla sustabdoma. Byla atnaujinama praėjus teismo nustatytam terminui vieno iš sutuoktinių prašymu. Jeigu per vienerius metus nuo susitaikymo termino pradžios nė vienas sutuoktinių nereikalauja nutraukti santuokos, prašymas dėl santuokos nutraukimo paliekamas nenagrinėtas.

                    Santuokos nutraukimas vieno sutuoktinio prašymu

                    Santuoka vieno sutuoktinio prašymu, kuris paduodamas pareiškėjo gyvenamosios vietos apylinkės teismui, gali būti nutraukta esant bent vienai iš šių sąlygų:

                     

                    1. sutuoktiniai gyvena skyrium (separacija) daugiau nei vienerius metus;
                    2. vienas sutuoktinis pripažintas teismo sprendimu neveiksniu po santuokos sudarymo;
                    3. vienas sutuoktinis teismo sprendimu pripažintas nežinia kur esančiu;
                    4. vienas sutuoktinis atlieka laisvės atėmimo bausmę ilgiau nei vienerius metus už netyčinį nusikaltimą.

                    Neveiksnaus sutuoktinio interesais prašymą dėl santuokos nutraukimo gali paduoti jo globėjas, prokuroras arba globos ir rūpybos institucija.

                    Prašyme nutraukti santuoką privalo būti nurodyta, kaip pareiškėjas įvykdys savo pareigas kitam sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams.

                    Santuokos nutraukimas dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kaltės

                    Šiuo atveju ištuoka yra kaip sankcija, nes atsiranda neigiamos pasekmės kaltam sutuoktiniui:

                     

                    1. uždrausti naudotis pavarde;
                    2. reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Žala yra susijusi tik su santuokos nutraukimo byla, tai yra ribota turtinė atsakomybė. Neturtinė žala nėra ribota, bet remiamasi bendrais pagrindais;
                    3. negali pasinaudoti vedybų sutarties sąlygomis, kurios numatytos jo naudai;
                    4. sutuoktinis neturi teisės į išlaikymą;
                    5. iš kalto sutuoktinio gali būti reikalaujama gražinti dovanas, padovanotas santuokos metu, išskyrus vestuvinį žiedą, jei kitaip nenumatyta vedybų sutartyje. Jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, abu sutuoktiniai turi teisę reikalauti grąžinti vienas kitam dovanotus nekilnojamuosius daiktus, jeigu nuo dovanojimo sutarties sudarymo nėra praėję daugiau kaip dešimt metų ir nekilnojamasis daiktas nėra perleistas tretiesiems asmenims.

                    Sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas (sutuoktinių pareigos: moralinės – lojalumas, pagarba vienas kitam, rūpinimasis moraliai, psichologine, dvasine sutuoktinio būsena ir pan; turtinės pareigos – tarpusavio išlaikymas, bendro turto atsiradimas, jei kitaip nesusitaria, jo valdymas, disponavimas juo bendru susitarimu ir kt.), ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.

                    Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

                    Sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

                    Santuoka laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos.

                  • Servitutas

                    Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.

                    Jei pasikeičia tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektas, nustatytas servitutas išlieka.

                    Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės. Kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias. Jeigu nustatant servitutą ar vėliau nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, jį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai. Servituto nustatymas neatima iš tarnaujančiojo daikto savininko daikto naudojimo teisių, sudarančių servituto turinį, jeigu šių teisių įgyvendinimas netrukdo nustatytam servitutui.

                    Viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį ar panaikinti servitutą, jeigu iš esmės pasikeičia aplinkybės ar atsiranda nenumatytų aplinkybių, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinti tampa neįmanoma ar labai sudėtinga.

                    Jeigu norint normaliai naudotis servituto suteiktomis teisėmis yra būtina remontuoti ir kitaip tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą, servituto turėtojas privalo visa tai atlikti tinkamai ir laiku, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Tais atvejais, kai servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats tarnaujančiojo daikto savininkas, pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą tenka abiem subjektams proporcingai naudojimuisi daiktu, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip.

                    Servitutų rūšys:

                     

                    Kelio servitutas – teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu ir taku galvijams varyti.

                    Žemės servitutas – žemės savininko ar valstybinės žemės naudotojo prievolė įstatymų nustatyta tvarka leisti kitiems asmenims ribotai naudotis žemės sklypo dalimi.

                    Statinių servitutas – teisė atremti viešpataujantįjį statinį į tarnaujantįjį daiktą arba pritvirtinti prie jo, įtvirtinti į tarnaujančiojo statinio sieną (konstrukciją) kablius ir kitokius pritvirtinimo dalykus bei naudotis jais, statyti ar montuoti statinių dalis, pakibusias virš tarnaujančiojo sklypo ar statinio, uždrausti tarnaujančiojo sklypo savininkui statyti statinius, kurie užstotų šviesą ar esamą vietovaizdį, taip pat atlikti kitus įstatymų neuždraustus veiksmus ar reikalauti iš tarnaujančiojo daikto savininko, kad jis susilaikytų nuo konkrečių veiksmų atlikimo.

                    Gali būti nustatomi servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis, taip pat kiti servitutai.

                    Servitutą gali nustatyti:

                     

                    1. įstatymai,
                    2. sandoriai (servitutą nustato pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas),
                    3. teismo sprendimas (jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį),
                    4. administracinis aktas.

                    Servitutas baigiasi:

                     

                    1. jo atsisakius;
                    2. tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku;
                    3. žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui;
                    4. pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei;
                    5. išnykus servituto būtinumui;
                    6. suėjus senaties terminui.

                    Jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ar valdytojas trukdo servituto turėtojui įgyvendinti servituto suteikiamas teises, tai servituto turėtojas turi teisę reikalauti atlyginti dėl trukdymo atsiradusius nuostolius.

                    Jeigu servituto turėtojas netinkamai įgyvendina servituto suteiktas tarnaujančiojo daikto naudojimo teises ir tuo pažeidžia tarnaujančiojo daikto savininko teises, tai tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius pažeidimus, net ir nesusijusius su valdymo netekimu. Tais atvejais, kai servitutas suvaržo teisę į daikto dalį, tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti pakeisti daikto dalį, teisę į kurią suvaržo servitutas, kita šio daikto dalimi, jeigu toks pakeitimas padės tarnaujančiojo daikto savininkui išvengti dėl servituto atsirandančių pernelyg didelių nuostolių. Pasibaigus servitutui, servituto turėtojas, jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas reikalauja, turi grąžinti to daikto būklę į padėtį, buvusią iki servituto nustatymo. Iš servituto turėtojo negali būti reikalaujama pašalinti tokius daikto pasikeitimus, kurie atsirado nepaisant servituto buvimo, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato kitaip.

                  • Skolos perkėlimas

                    Skolos perkėlimas – tai situacija, kai trečiasis asmuo pagal sutartį su kreditoriumi perima skolininko pareigas ir teises.

                    Galimi du skolos perkėlimo būdai:

                     

                    1. skolos perkėlimas pagal kreditoriaus ir naujojo skolininko sutartį;
                    2. skolos perkėlimas pagal skolininko ir skolos perėmėjo sutartį.

                     

                    Skolos perkėlimo sutartis turi būti rašytinė. Tačiau rašytinės formos nebuvimas automatiškai nedaro skolos perkėlimo sutarties negaliojančia. Šiuo atveju tik iškyla įrodinėjimo pareiga, kad tokia sutartis buvo sudaryta.

                    Skolos perkėlimas negalimas tais atvejais, kai perkėlimą draudžia įstatymas, sutartis, kai skolos perkėlimas neatsiejamai susijęs su skolininku (pareiga mokėti išlaikymą, pareigos, susijusios su asmeninių paslaugų teikimu ir kt.).

                    Kreditorius ir trečiasis asmuo turi teisę sudaryti skolos perkėlimo sutartį, pagal kurią trečias asmuo perima skolininko teises ir pareigas. Taigi trečias asmuo tampa naujuoju skolininku. Trečiajam asmeniui perėmus skolą prievolė, egzistavusi tarp kreditoriaus ir pradinio skolininko, pasibaigia. Šiuo atveju pradinio skolininko sutikimo nereikia.

                    Kai skola perkeliama pagal skolininko ir skolos perėmėjo sutartį, yra būtinas kreditoriaus sutikimas, kurio negavus skolos perkelti negalima. Skolininkas ir skolos perėmėjas turi teisę kreipdamiesi į kreditorių dėl sutikimo gavimo nustatyti terminą, per kurį kreditorius gali duoti sutikimą. Jeigu per nustatytą terminą kreditorius neatsako, tai laikoma, kad sutikimas nėra suteiktas. Taip pat, skolos perkėlimo sutikimas gali būti iš anksto numatytas kreditoriaus ir skolininko sutartyje. Negavus kreditoriaus sutikimo prieš kreditorių atsakingas asmuo išlieka pagrindinis skolininkas. Tarp skolininko ir skolos perėmėjo sutartis dėl skolos perkėlimo yra, tačiau jos įsigaliojimas nukeliamas, kol kreditorius sutiks su skolos perkėlimu.

                    Esant kreditoriaus tylėjimui skolą prisiimantis asmuo gali kreiptis į kreditorių su pasiūlymu priimti prievolės įvykdymą. Nors ir pareiškimo dėl sutikimo ar nesutikimo nėra, kreditorius savo veiksmais gali priimti prievolės įvykdymą iš naujojo skolininko, tokiu būdu sutikti su skolos perkėlimu, pagal kurį eliminuojamas pradinis skolininkas.

                    Perkėlus skolą su kreditoriaus sutikimu naujasis skolininkas spręsdamas kilusius nesutarimus su kreditoriumi gali gintis iš esmės tais pačiais atsikirtimais, kurie buvo tarp kreditoriaus ir pradinio skolininko. Tačiau naujasis skolininkas negali gintis tais būdais, kurie gali būti panaudoti tik asmeniškai pradinio skolininko ir negali reikalauti taikyti įskaityti pradiniam skolininkui priklausantį reikalavimą bei reikšti atsikirtimų, susijusių su pradinio ir naujojo skolininko tarpusavio santykiais.

                  • Subrogacija

                    Subrogacija – reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui regreso tvarka.

                    Reikalavimas pereina trečiajam asmeniui regreso tvarka, kai:

                     

                    1. reikalavimas patenkinamas iš trečiojo asmens turto;
                    2. trečiasis asmuo, kurio turtas buvo įkeistas užtikrinant prievolės įvykdymą, įvykdo už skolininką prievolę;
                    3. trečiasis asmuo įvykdo už skolininką prievolę, kad būtų išvengta turto, nors jam nepriklausančio, arešto, jeigu tą turtą areštavus šis asmuo prarastų į jį nors kokias savo teises;
                    4. skolininkas ir skolą sumokėjęs trečiasis asmuo sudaro sutartį dėl skolos sumokėjimo, jeigu apie šią sutartį kreditorius skolos mokėjimo metu žinojo arba apie ją jam buvo pranešta.

                     

                    Trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius.

                    Regreso tvarka reikalavimas pagal įstatymus pereina trečiajam asmeniui šiais atvejais:

                     

                    1. kai kreditorius sumoka skolą kitam skolininko kreditoriui, kurio reikalavimas buvo užtikrintas įkeitimu (hipoteka) arba buvo pirmesnės eilės, – kreditoriui;
                    2. kai turto įgijėjas įvykdo prievolę kreditoriui, kurio reikalavimas buvo užtikrintas to turto įkeitimu (hipoteka), – turto įgijėjui;
                    3. kai asmuo įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais arba kurią įvykdyti buvo pagrįstai suinteresuotas, – šiam asmeniui;
                    4. kai palikėjo prievolę savo turto sąskaita įvykdo įpėdinis, kuris tos prievolės vykdyti neprivalėjo, – šiam įpėdiniui;
                    5. kitais įstatymų nustatytais atvejais.
                    • Teisės pažeidimas

                      Teisės pažeidimas – tai tokia veika, kuria yra pažeidžiami teisės reguliuojami ir saugomi visuomeniniai santykiai. Veika yra išorinis žmogaus poelgis, kuris pasireiškia tam tikrais aktyviais veiksmais (veikimu) arba tam tikrų veiksmų, pareigų nevykdymu (neveikimu). Žmogaus mintys, įsitikinimai, pažiūros ir nuotaikos kad ir kaip būtų neigiamai vertinami ideologijos ir moralės požiūriu, bet kol jie išoriškai nerealizuojami, negali būti laikomi teisės pažeidimais.

                      Visi teisės pažeidimai yra skirstomi į keturias savarankiškas rūšis:

                       

                      1. nusikaltimus,
                      2. administracinės teisės pažeidimus,
                      3. drausmines pražangas,
                      4. civilinės teisės deliktus.

                       

                      Už kiekvieną iš šių pažeidimų kaltiems asmenims taikoma atitinkamos rūšies teisinė atsakomybė – baudžiamoji, administracinė, drausminė ir civilinė.

                      Administracinėn atsakomybėn yra traukiami asmenys, kurie padaro administracinius teisės pažeidimus.

                    • Taikos sutartis

                      Taikos sutartis

                       

                      Taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus.

                      Taikos sutarties forma:

                      Taikos sutartis turi būti rašytinė. Šio reikalavimo nesilaikymas sutartį daro negaliojančią. Negalioja taikos sutartis dėl asmenų teisinio statuso ar veiksnumo, dėl klausimų, kuriuos reglamentuoja teisės imperatyvios normos, taip pat dėl klausimų, susijusių su viešąja tvarka. Teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo galią. Teismo patvirtinta sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas.

                      Taikos sutarties pripažinimas negaliojančia:

                       

                      Taikos sutartis gali būti pripažinta negaliojančia dėl esminės jos šalių nelygybės (šio kodekso 6.228 straipsnis), taip pat kitais sandorių negaliojimo pagrindais.

                      1. Taikos sutartis gali būti pripažinta negaliojančia dėl esminės jos šalių nelygybės (jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą; viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties), taip pat kitais sandorių negaliojimo pagrindais.
                      2. Jeigu taikos sutartis buvo sudaryta remiantis sandoriu, kuris taikos sutarties sudarymo metu negaliojo, tai tokia taikos sutartis negalioja.
                      3. Jeigu taikos sutartis sudaryta remiantis rašytiniais dokumentais, kurie vėliau paaiškėja esą suklastoti, tai tokia taikos sutartis negalioja.
                      4. Taikos sutartis negalioja, jeigu, sudarydamos taikos sutartį, viena ar abi šalys nežinojo, kad klausimas, esantis taikos sutarties dalyku, jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
                      5. Taikos sutartis negalioja, jeigu po jos sudarymo atsiranda dokumentai, patvirtinantys, kad viena iš taikos sutarties šalių neturi ir neturėjo teisės į tai, kas jai yra pripažinta taikos sutartimi.
                      6. Šalių suklydimas dėl teisės normų, išskyrus imperatyviąsias teisės normas, nėra pagrindas pripažinti taikos sutartį negaliojančia.

                    • Turto areštas

                      Turto areštas – tai įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirą šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. Viena iš būtinų ir esminių vykdymo proceso sąlygų yra turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, tinkamas įkainojimas, nes jis susijęs su nuosavybės teisės subjektų pasikeitimu prieš savininko valią.

                      Teismo sprendimai turtinėse bylose paprastai yra vykdomi nukreipiant išieškojimą į skolininko turtą, esantį pas jį ar pas kitus asmenis. Jei skolininkas yra juridinis asmuo, tai išieškojimas pirmiausia nukreipiamas į banke ar kitoje kredito įstaigoje esančias lėšas. Jeigu juridinis asmuo neturi pakankamai pinigų išieškomoms sumoms padengti, išieškojimas yra nukreipiamas į kitą skolininko turtą.

                      Antstolis areštuoja skolininko turtą surašydamas turto arešto aktą. Antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Skolininkas ar išieškotojas, dalyvavę areštuojant turtą, prieštaravimus dėl turto įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per penkias dienas, skaičiuojant nuo turto arešto dienos. Skolininkas ir išieškotojas, nedalyvavę areštuojant turtą, prieštaravimus dėl turto įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per penkias dienas nuo tos dienos, kurią gavo turto arešto aktą. Jeigu turto vertę nustatė ekspertas, tai areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė.

                      Civilinio proceso kodekse yra įtvirtintas turto perkainojimo institutas, kurio tikslas – užtikrinti areštuoto turto tinkamą įkainojimą pasikeitus jo vertei, taip garantuojant vykdymo proceso šalių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Turto perkainojimas atliekamas tada, kai antstolis ir vykdymo proceso šalys gauna informacijos, kad dėl objektyvių aplinkybių padidėjo ar sumažėjo įkainoto ir areštuoto turto vertė.

                      Areštuotą turtą antstolis paprastai palieka valdyti asmeniui, pas kurį jis tą turtą areštavo. Tačiau prireikus antstolis gali areštuotą turtą perduoti saugoti kitam asmeniui, taip pat ir išieškotojui. Turtą gali saugoti ir pats antstolis. Asmuo perduotu saugoti turtu gali naudotis, jeigu dėl šio turto ypatybių naudojimasis juo nesukelia jo sunaikinimo arba jo vertės sumažėjimo. Saugotojas, jeigu jis nėra skolininkas ar jo šeimos narys, už saugojimą gauna atlyginimą. Be to, jam atlyginamos faktiškai turėtos reikalingos turto saugojimo išlaidos, kartu atsižvelgiant į jo gautą naudą.

                      Iš skolininko paimtus materialius vertybinius popierius, tauriųjų metalų (aukso, platinos, sidabro) luitus, grynuolius, gamybinės ir laboratorinės paskirties pusgaminius bei dirbinius, deimantus, taip pat juvelyrinius ir kitus dirbinius iš aukso, sidabro, platinos ir platinos grupės metalų, brangakmenių, perlų bei jų laužo antstolis perduoda saugoti vietos, kurioje yra teismas, antstolį aptarnaujančiam bankui.
                      Jeigu išieškojimas nukreipiamas į nekilnojamąjį bei kitą nustatyta tvarka registruojamą turtą, antstolis nustato, ar visas šis turtas priklauso skolininkui, kokia yra tikroji to turto vertė, taip pat ar turtas neįkeistas hipotekos įstaigoje, ar neareštuotas ir kokie yra jam nustatyti apribojimai. Prieš pradedant realizuoti minėtą turtą, vykdomojoje byloje iš atitinkamos registro įstaigos turi būti gauti rašytiniai duomenys apie realizuojamo turto priklausymą skolininkui ir tam turtui uždėtus apribojimus.

                      Jeigu antstolis nesilaikė teisės normose nustatytų reikalavimų įvertinti turtą rinkos kainomis ar neatsižvelgė į šalių prieštaravimus, kreditorius ar skolininkas įstatymo nustatyta tvarka gali paduoti skundą dėl antstolio veiksmų. Jeigu nustatoma, kad tam tikras antstolio veiksmas neatitiko teisės normų reikalavimų, teismas tą veiksmą pripažįsta neteisėtu ir įpareigoja antstolį jį atlikti iš naujo.

                    • Turto patikėjimas

                      Turto patikėjimo teisė – tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti.
                      Turto patikėjimo sutartimi viena šalis (patikėtojas) perduoda kitai šaliai (patikėtiniui) savo turtą patikėjimo teise tam tikram laikui, o kita šalis įsipareigoja tą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti patikėtojo ar jo nurodyto asmens (naudos gavėjo) interesais. Patikėjimo teisė nustatoma asmeniniais tikslais, privačiai ar visuomeninei naudai.

                      Turto perdavimas kitam asmeniui patikėjimo teise nepakeičia turto nuosavybės teisės. Perduoto turto savininku ir toliau lieka patikėtojas.

                      Turto patikėjimo teisės atsiradimo pagrindas gali būti: įstatymas, administracinis aktas, sutartis, testamentas, teismo sprendimas.
                      Valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos valdo, naudoja atitinkamai valstybės ar savivaldybės joms perduotą turtą, juo disponuoja savo įstatuose (nuostatuose), taip pat valstybės ar savivaldybių įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis, nepažeisdamos įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų. Kiti juridiniai ir fiziniai asmenys valdo, naudoja patikėtojo jiems perduotą turtą bei disponuoja juo tiek, tokia tvarka bei sąlygomis, kaip nustatyta turto perdavimo patikėjimo teise sutartyje, testamente, teismo sprendime ar įstatyme.

                      Patikėjimo teisės objektais gali būti nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai ar kitoks turtas. Valstybės ar savivaldybės turtas, kurį patikėjimo teise valdo, naudoja ar juo disponuoja valstybės ar savivaldybės įmonė, įstaiga ar organizacija, negali būti perduotas kitam asmeniui patikėjimo teise, išskyrus atvejus, kai ta įmonė, įstaiga ar organizacija likviduojama ar reorganizuojama, taip pat kitus įstatymo nustatytus atvejus.

                      Esminės turto patikėjimo sutarties sąlygos

                       

                      Turto patikėjimo sutartyje privalo būti nurodyta:

                       

                      1. turtas, perduodamas patikėjimo teise;
                      2. patikėtojas, patikėtinis, o jeigu sutartis sudaryta trečiojo asmens (naudos gavėjo) naudai, – naudos gavėjas;
                      3. patikėtinio atlyginimas ir jo mokėjimo tvarka, jeigu atlyginimą nustato sutartis;
                      4. sutarties galiojimo terminas.

                       

                      Turto patikėjimo sutartis negali būti sudaroma ilgesniam kaip dvidešimties metų terminui. Įstatymas gali nustatyti ir ilgesnius maksimalius sutarties galiojimo terminus. Jeigu, pasibaigus sutarties galiojimo terminui, nė viena šalis nepareiškia apie jos nutraukimą, sutartis pripažįstama pratęsta tomis pat sąlygomis naujam tokiam pat terminui.

                      Turto patikėjimo sutartis turi būti rašytinė. Nekilnojamojo daikto patikėjimo sutartis turi būti notarinės formos. Prieš trečiuosius asmenis ji gali būti panaudota tik įregistravus ją viešame registre įstatymų nustatyta tvarka. Sutarties formos reikalavimų nesilaikymas turto patikėjimo sutartį daro negaliojančią.

                      Patikėtinis, kuris tinkamai nesirūpino jam perduotu turtu ir patikėtojo bei naudos gavėjo interesais, turi atlyginti naudos gavėjui arba patikėtojui nuostolius, padarytus dėl turto praradimo ar sugedimo, ir negautas pajamas. Patikėtinis atleidžiamas nuo nuostolių atlyginimo, jeigu įrodo, kad jie atsirado dėl nenugalimos jėgos arba patikėtojo ar naudos gavėjo veiksmų. Jeigu patikėtinis sudaro sandorį viršydamas jam suteiktus įgaliojimus arba pažeisdamas sutartyje nustatytus apribojimus, tai pagal tokį sandorį jis atsako pats. Skolos pagal prievoles, atsiradusios turtą patikėjimo teise valdant, naudojant ar juo disponuojant, apmokamos iš patikėto turto. Jeigu šio turto nepakanka, tai išieškoma iš patikėtinio turto, o kai neužtenka ir šio turto, – iš patikėtojo kito turto.

                      Turto patikėjimo sutartis baigiasi šiais atvejais:

                       

                      1. kai miršta ar likviduojamas naudos gavėjas, jeigu sutartis nenustato ko kita;
                      2. kai naudos gavėjas atsisako pagal sutartį gaunamos naudos, jeigu sutartis nenustato ko kita;
                      3. kai patikėtinis miršta, pripažįstamas neveiksniu, ribotai veiksniu ar nežinia kur esančiu ar jis likviduojamas;
                      4. kai patikėtojui iškeliama bankroto byla;
                      5. kai patikėtojas ar patikėtinis atsisako sutarties dėl to, kad patikėtinis nebegali pats vykdyti sutarties;
                      6. kai patikėtojas atsisako sutarties kitais pagrindais ir išmoka patikėtiniui sutartyje nustatytą atlyginimą bei atlygina būtinas išlaidas, padarytas dėl sutarties nutraukimo.

                       

                      Šalis, norinti atsisakyti sutarties, privalo apie tai raštu pranešti kitai šaliai prieš šešis mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino. Pasibaigus turto patikėjimo sutarčiai, patikėtinis privalo grąžinti turtą patikėtojui, jeigu sutartis nenustato ko kita.

                    • Uzufruktas

                      Uzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas.

                      Uzufruktas gali būti nustatytas vieno ar kelių asmenų (bendrai ar nustatant kiekvieno dalį) naudai. Uzufrukto objektu gali būti kiekvienas nesunaudojamas ir kilnojamasis, ir nekilnojamasis daiktas, kuris yra nuosavybės teisės objektas.

                      Uzufruktorius turi teisę naudoti daiktą taip, kaip nustatyta, o jeigu nenustatyta, – kaip tai darytų pagal daikto paskirtį rūpestingas savininkas. Naudojant uzufrukto objektą gaunami vaisiai, produkcija ir pajamos priklauso uzufruktoriui.

                      Uzufruktorius neturi teisės perdirbti uzufrukto objekto arba kitokiu būdu iš esmės jo pakeisti be uzufrukto objekto savininko leidimo ar įstatymo numatytais atvejais – be teismo sprendimo. Uzufruktorius privalo išlaikyti ir remontuoti uzufrukto objektą, kiek tai būtina jo normaliai būklei užtikrinti. Jeigu uzufrukto objektas sugadinamas arba pažeidžiamas, arba būtina atlikti neeilinius jo gerinimo ir remonto darbus, apsaugoti jį nuo nenumatytų pavojų, arba tretieji asmenys pareiškia savo teises į uzufrukto objektą, uzufruktorius privalo tuojau pat pranešti apie tai savininkui.

                      Uzufruktorius atsako už uzufrukto objekto būklės pablogėjimą dėl uzufrukto netinkamo įgyvendinimo.
                      Jeigu uzufruktorius nevykdo iš uzufrukto kylančių esminių pareigų, uzufrukto objekto savininko prašymu teismas gali skirti uzufrukto objekto administratorių.

                      Uzufruktas baigiasi:

                       

                      1. jo atsisakius;
                      2. mirus uzufruktoriui, likvidavus uzufruktorių juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui;
                      3. pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui;
                      4. uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku;
                      5. žuvus uzufrukto objektui;
                      6. pablogėjus uzufrukto objekto būklei;
                      7. suėjus senaties terminui;
                      8. panaikinus uzufruktą teismo sprendimu.

                      Pasibaigus uzufruktui, uzufruktorius privalo grąžinti savininkui uzufrukto objektą tos būklės, kurios jį gavo, atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą, jeigu nustatant uzufruktą nebuvo aptarta kitaip. Uzufruktorius turi teisę pasilikti dalis, kuriomis pagerino daiktą, jeigu jas galima atskirti ir jeigu tai nepadarys žalos uzufrukto objektui. Jeigu pagerintų dalių atskirti negalima arba daiktas buvo pagerintas kitaip, uzufruktorius turi teisę reikalauti atlyginti pagerinimo išlaidas, bet ne daugiau kaip daikto vertės padidėjimas, tik tuo atveju, jeigu jis daiktą pagerino daikto savininko sutikimu.

                      • Ūkininkas

                        Ūkininkas – fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre.

                        Ūkininko statusą fizinis asmuo įgyja nuo ūkio įregistravimo Ūkininkų ūkių registre. Ūkininkas šio statuso netenka nuo ūkio išregistravimo iš Ūkininkų ūkių registro. Ūkininkas privalo turėti bent vieną sąskaitą Lietuvos Respublikoje įregistruotame banke ar kitoje kredito įstaigoje.

                        Ūkininkas ir jo partneriai nesteigdami įmonės verčiasi žemės ūkio veikla, miškininkyste ir kitokia įstatymų neuždrausta veikla, kuriai nereikia steigti įmonės. Ūkininkas žemės ūkio veiklai naudoja nuosavybės teise turimą ir (arba) nuomos, panaudos ar kitais pagrindais valdomą žemės ūkio paskirties ir (arba) miško žemę bei (arba) vandens telkinius. Ūkininkas arba jo partneris (partneriai) turi turėti Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytą profesinį pasirengimą ūkininkauti.

                        Ūkininkas su samdomais fiziniais asmenimis sudaro darbo sutartis teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau su partneriais, nurodytais Ūkininkų ūkių registre, ir talkininkais ūkininkas darbo sutarčių nesudaro.

                        Ūkis iš Ūkininkų ūkių registro išregistruojamas:

                         

                        1. ūkininko prašymu;
                        2. ūkininkui mirus, jeigu nėra ūkio paveldėtojų ir ūkio veikla toliau netęsiama;
                        3. teismo sprendimu.

                         

                        Ūkininkui ir jo partneriams, kurių pajamos iš žemės ūkio veiklos per kalendorinius metus yra ne mažesnės kaip 50 procentų visų gautų pajamų, taikomi įstatymų nustatyti lengvatiniai apmokestinimo tarifai. Vyriausybė, teikdama prioritetą jauniesiems (iki 40 metų) ūkininkams, nustato jų įsikūrimo ir kvalifikacijos kėlimo paramos formą ir dydį.

                      • Vedybų sutartis

                        vedybu sutartis 300x224 Vedybų sutartisVedybų sutartis – sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija). Vedybų sutartis – tai savanoriškai sudarytas susitarimas, kuriame išreiškiama bendra susitariančiųjų valia, be to, jis grindžiamas šalių lygybe.

                        Vedybų sutarties požymiai:

                         

                        1. tai civilinė sutartis (vedybų sutarčiai taikomos visos teisės normos, taikytinos civilinėms sutartims);
                        2. sudaroma savanoriškumo pagrindu (sudaryti vedybų sutartį ar nesudaryti, sužadėtiniai ar sutuoktiniai sprendžia laisvai ir savarankiškai, nes tai yra jų teisė, o ne pareiga);
                        3. išreiškiam bendra susitariančiųjų valia (sutartyje turi būti išreikšta bendra sutuoktinių (sužadėtinių) valia, kitaip tariant, turi būti vieninga valios išraiška).;
                        4. būdingas ypatingas subjektų ratas – tai sutuoktiniai.

                        Vedybų sutartis gali būti sudaryta ne tik esant santuokoje, bet ir iki jos įregistravimo. Vedybų sutartis, sudaryta iki santuokos įregistravimo, vadinama ikivedybine sutartimi. Jos ypatybė ta, kad šios rūšies sutartis įsigalioja tik nuo santuokos įregistravimo dienos, t.y. tada, kada iškyla būtinybė vienaip ar kitaip reguliuoti sutuoktinių turtinius tarpusavio santykius.

                        Susituokiantieji gali numatyti, kad ikivedybinė sutartis įsigaliotų praėjus tam tikram laikui po santuokos įregistravimo, jeigu jie tą laiką nustatys susitarimu. Povedybinė sutartis gali būti sudaroma bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo. Ji įsigalioja nuo jos sudarymo datos, jei sutartyje nenustatyta kitaip.

                        Galimybė sudaryti vedybų sutartį tiesiogiai priklauso nuo galimybės tuoktis. Vadinasi, vedybų sutartį gali sudaryti tik pilnamečiai, priešingos lyties, veiksnūs fiziniai asmenys, nesusiję tarpusavyje artimos giminystės ryšiais. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato, kad santuoką leidžiama sudaryti nuo 18 metų, tačiau teismas šį amžių gali sumažinti, bet ne daugiau kaip 3 metais, o nėštumo atveju – asmeniui gali būti leista tuoktis nesulaukus 15 metų.

                        Vedybų sutartis turi būti sudaryta notarine forma. Vedybų sutartis turi būti įregistruota vedybų sutarčių registre. Neįregistruota vedybų sutartis nėra negaliojanti, tačiau ją ir jos pakeitimus, taip pat jos nutraukimą prieš trečiuosius asmenis galima panaudoti tik tada, kai ši sutartis ir jos pakeitimai bei nutraukimas yra įregistruoti registre.

                        Skiriamos dvi sutuoktinių turto teisinio režimo rūšys: įstatyminis ir sutartinis. Bendras principas – jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas. Šio režimo esmė, kad turtas, sutuoktinių įgytas sudarius santuoką, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Jei sutuoktiniams nepriimtinas toks esamas sutuoktinių turtinių santykių reglamentavimas, turto teisinį režimą jie patys gali nustatyti vedybų sutarties turinyje.

                        Vedybų sutarties turinį sudaro šalių, t.y. sutuoktinių ar būsimų sutuoktinių, susitarimo sąlygos dėl esamo, būsimo turto ir turtinių teisių įgijimo, jų turėjimo ir įgyvendinimo, kai kurių tarpusavio turtinių prievolių.

                        Sutuoktiniams savo nuožiūra gali nusistatyti tokius turto teisinius režimus:

                         

                        1. turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (visiško sutuoktinių turto atskirumo teisinis režimas, kuris reiškia, kad esant susituokus kiekvieno sutuoktinio įgytas turtas yra jo asmeninė nuosavybė ir jis gali ją naudoti, valdyti savo nuožiūra);
                        2. turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmeninė nuosavybė, po santuokos įregistravimo tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe (visiško turto bendrumo teisinis režimas. Sutuoktinių turto dalys nėra nustatytos. Kiekvienas sutuoktinis turi lygias teises bendrą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Bendrąja jungtine nuosavybe bus laikomas ne tik susituokus įgytas turtas, bet ir prieš sudarant santuoką sutuoktinių turėtas turtas);
                        3. turtas, įgytas susituokus, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė (sutuoktinių dalys turte nustatomos bendru susitarimu ir neprivalo būti lygios. Ši vedybų sutarties rūšis reguliuoja tik turtą, įgytą susituokus).

                         

                        Vedybų sutartis gali būti sudaroma tiek dėl esamo, tiek dėl būsimo sutuoktinių turto, pavyzdžiui, kad turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant santuokoje, bus kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Sutartimi nenustačius sutuoktinių naujai įgyto turto teisinio režimo, bus taikomas įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas ir visas turtas, įgytas santuokos metu, bus laikomas bendrąją jungtine nuosavybe.

                        Sutuoktiniams leidžiama susitarti, jog viena iš anksčiau nurodytų turto teisinio režimo rūšių būtų taikoma visam turtui ar tam tikrai jo daliai, leidžiama nustatyti mišrų turto teisinį režimą, pavyzdžiui, bendrosios jungtinės nuosavybės ar dalinės nuosavybės teisės – nekilnojamajam turtui, o asmeninės nuosavybės teisės režimas – lengvajam automobiliui.

                        Civiliniame kodekse įvestas šeimos turto teisinis režimas, kurio sutuoktiniai vedybų sutartimi pakeisti negali – jis ir toliau lieka šeimos turtu. Todėl sutuoktiniai vedybų sutartyje negalės nustatyti tokiam turtui asmeninio turto teisinį režimą. Šeimos turtas yra sutuoktinių turto dalis. Jis svarbus visiems šeimos nariams, ypač nepilnamečiams vaikams. Todėl, palyginti su kitu sutuoktinių turtu, šeimos turto teisinis režimas reglamentuojamas griežčiau. Šeimos turtui priskiriama šeimos gyvenamoji patalpa ir kilnojamieji daiktai, skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, įskaitant baldus, t.y. toks turtas, kuris yra laikomas būtina materialiąja šeimos gyvavimo prielaida.

                        Vedybų sutartimi leidžiama ne tik pasirinkti turto teisinį režimą, bet ir sureguliuoti teises ir pareigas, susijusias su turto tvarkymu, tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, taip pat aptarti turto padalijimo būdą ir tvarką, jei santuoka iširtų, bei kitus klausimus susijusius su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais.

                        Susitarimas dėl turto tvarkymo gali apimti sąlygas, numatančias, kaip sutuoktiniai naudosis bendru ar vienam iš jų priklausančiu turtu, kokiu būdu vienas sutuoktinis bus informuojamas apie kito sutuoktinio sudaromus sandorius, kuriems nereikia specialaus rašytinio sutikimo, ir panašiai. Vedybų sutartyje galima nustatyti teises ir pareigas, susijusias su turto tvarkymu, pavyzdžiui, gaunamų pajamų (darbo užmokesčio, honorarų, pensijų ir pan.) ar kitos įgyjamos nuosavybės tvarkymu.

                        Sutartyje gali būti numatyta, kokio dydžio pinigų sumą kiekvienas sutuoktinių turės skirti šeimos reikmėms tenkinti: buto mokesčiams, maistui, poilsiui, turtui pagerinti, vaikų mokymuisi, gydymo išlaidoms ir kt.

                        Sutuoktiniai vedybų sutartyje taip pat gali reguliuoti turto padalijimo būdą ir tvarką, jei santuoka nutraukiama. Jie gali aptari, kokie daiktai, namo patalpos priklausys kiekvienam, galimas nedalomo daikto (automobilio, televizoriaus ir pan.) atidavimas kito sutuoktinio nuosavybėn, išmokant atiduodančiajam tam tikrą kompensaciją pinigais.

                        Sutuoktiniai sutartyje gali nustatyti ir kitokias teises ir pareigas, susijusias su jų tarpusavio turtiniais santykiais, pavyzdžiui, aiškiai apibrėžti teises ir pareigas, susijusias su naudojimusi gyvenamosiomis patalpomis po santuokos nutraukimo. Prie tokių turtinių santykių galima priskirti sutuoktinių teisę naudotis vienas kito gaunamomis pajamomis iš vertybinių popierių, indėlių bankuose ir komercinėse organizacijose, už turto nuomą, taip pat dividendais, gaunamais už akcijas, ir pan.

                        Vedybų sutartis negalios, jei prieštaraus viešajai tvarkai ar gerai moralei. Moralė – tai dorovė, žmonių elgesį reguliuojančios normos ir principai, viena visuomeninės sąmonės formų. Geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalaus gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas. Be to, vedybų sutarties sąlyga turi neprieštarauti viešajai tvarkai, t.y. sutuoktiniai, sudarydami vedybų sutartį, negali numatyti sąlygų, kurios negerbtų bendrojo gyvenimo taisyklių, turtinės teisės būtų įgyvendinamos tokiu būdu ir priemonėmis, kurios pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ir interesus, pažeistų teisingumo įgyvendinimo principą, ribotų asmens laisvę sudaryti santuoką ir pan.

                        Draudžiamos vedybų sutarties sąlygos, kurios riboja sutuoktinių teisnumą ir veiksnumą. Vedybų sutartimi negalima riboti vieno iš sutuoktinių teisės į mokslą, į profesijos pasirinkimą, teisės į darbą, judėjimo laisvės ir pan. Vedybų sutartyje kai kurie sutuoktiniai norėtų, pavyzdžiui, uždrausti sutuoktiniui verstis kokia nors įstatymų nedraudžiama veikla, pasirinkti norimą veiklos rūšį ir pan. Tačiau tokios sąlygos pažeidžia asmenų teisnumo turinį ir nuo pat jų įtraukimo į sutarties turinį negalioja.

                        Vedybų sutartis yra susijusi su turtinio pobūdžio santykiais, todėl ja galima nustatyti teises bei pareigas susijusias su turto tvarkymu, tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, o skyrybų atveju – turto padalijimo būdą, tvarką, taip pat kitus klausimus, susijusius tik su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais. Todėl negalioja tos vedybų sutarties sąlygos, kurios nustato sutuoktinių asmeninius neturtinius santykius, pavyzdžiui, susitarimas dėl privalomo sutuoktinės pavardės atsisakymo nutraukus santuoką.

                        Vedybų sutartis negalioja ir tuomet, kai joje numatytos sąlygos, kurios nustato ar keičia sutuoktinių asmenines teises ir pareigas jų vaikams, pavyzdžiui, vedybų sutartyje negalima nurodyti, kad skyrybų atveju vaikas lieka su tėvu ar motina. Vedybų sutartis negali riboti ar atimti iš sutuoktinio (sutuoktinių) teisės į išlaikymą, pavyzdžiui, sutartyje negalima numatyti, kad nedarbingas sutuoktinis neturi teisės gauti išlaikymo.

                        Dar vienas vedybų sutarties sąlygos negaliojimo pagrindas – sutuoktinio teisės kreiptis į teismą ribojimas ar atėmimas. Pavyzdžiui, vienas sutuoktinis negali sutartimi įpareigoti kito sutuoktinio nesikreipti į teismą dėl jungtinės nuosavybės teisėmis priklausančio turto padalijimo santuokos nutraukimo atveju.

                        • Žemės nuoma

                          Žemės nuoma – pagal žemės nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja perduoti už užmokestį kitai šaliai (nuomininkui) sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudotis pagal sutartyje numatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį.

                          Žemės nuomos sutarties dalykas yra valstybinės žemės arba privačios žemės sklypas (jo dalis), suformuotas pagal žemėtvarkos projektą ar kitą detalų teritorijų planavimo dokumentą ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas viešame registre.

                          Žemės nuomos sutartis turi būti rašytinė. Šalys gali panaudoti žemės nuomos sutartį prieš trečiuosius asmenis tik įregistravusios ją viešame registre įstatymų nustatyta tvarka. Prie žemės nuomos sutarties turi būti pridėtas nuomojamo žemės sklypo planas, o kai žemė nuomojama iki trejų metų, – žemės sklypo schema. Šie dokumentai yra žemės nuomos sutarties neatskiriama dalis.

                          Privačios žemės nuomotojas yra privačios žemės savininkas. Valstybinės žemės nuomos sutartis pagal savo kompetenciją gali sudaryti apskrities viršininkas, savivaldybės institucija ar kita valstybinės žemės valdytojo funkcijas atliekanti institucija. Keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas gali būti išnuomojamas, jeigu visi bendraturčiai raštu sutinka. Žemės nuomininku gali būti Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys.

                          Privačios žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu. Valstybinės žemės, nuomojamos ne aukciono būdu, nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka.

                          Žemės nuomininkas, gavęs rašytinį nuomotojo sutikimą, turi teisę išsinuomotą žemę subnuomoti pagal žemės nuomos sutartyje nustatytus reikalavimus ir sąlygas. Žemės ūkio paskirties žemės kitai paskirčiai, negu numatyta žemės nuomos sutartyje, subnuomoti negalima.

                          Pasibaigus žemės nuomos terminui arba nutraukus žemės nuomos sutartį prieš terminą, už pastatytus pastatus, statinius ir įrenginius, kurių statybos galimybė buvo numatyta žemės nuomos sutartyje, nuomininkui žemės savininkas kompensuoja, o kai pastatai lieka buvusiam žemės nuomininkui nuosavybės teise, šis turi teisę į žemės servitutą, jeigu tai buvo numatyta žemės nuomos sutartyje arba papildomame rašytiniame susitarime. Jeigu pastatai, statiniai ar įrenginiai pastatyti be leidimo arba pastatyti žemės nuomos sutartyje nenumatyti pastatai, statiniai ar įrenginiai, nuomininkas privalo juos nugriauti ir sutvarkyti žemės sklypą. Kai nuomininkas to nepadaro, jo lėšomis tai padaro nuomotojas arba tie pastatai, statiniai bei įrenginiai pereina nuomotojui nuosavybės teise, jeigu jie tenkina teritorijų planavimo dokumentų nustatytus reikalavimus, ir įteisinami įstatymų nustatyta tvarka.

                          Žemės nuomos sutartis baigiasi:

                           

                          1. kai sueina nuomos terminas;
                          2. po žemės nuomininko mirties, jeigu įpėdiniai neperima su nuomos sutartimi susijusių teisių ir pareigų arba įpėdinių nėra;
                          3. kai juridinis asmuo, kuris buvo žemės nuomininkas, likviduojamas;
                          4. kai nuomojama žemė parduodama, padovanojama ar kitaip perleidžiama nuomininkui;
                          5. kai išnuomota žemė paimama visuomenės poreikiams;
                          6. kai žemės nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimu (nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartį ar pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį; jeigu žemės nuomininkas ilgiau kaip tris mėnesius nuo žemės nuomos sutartyje nustatyto nuomos mokesčio mokėjimo termino šio mokesčio nesumoka);
                          7. kai žemės nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą nuomininko reikalavimu (kai nuomojama žemės ūkio paskirties žemė – iš anksto pranešus nuomotojui ne vėliau kaip prieš tris mėnesius, o kai nuomojama kitokios paskirties žemė, – ne vėliau kaip prieš du mėnesius);
                          8. šalių susitarimu.

                          Kai žemės nuomos sutarties terminas pasibaigęs ir kartu su buvusiu nuomininku tokiomis pat sąlygomis išsinuomoti žemę pretenduoja ir kiti asmenys, pirmumo teisę sudaryti naują žemės nuomos sutartį turi buvęs tos žemės nuomininkas, jeigu jis tvarkingai vykdė pagal žemės nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus.