Darbo teisiniai santykiai – tai specifiniai socialiniai santykiai, kuriems yra būdingas pavaldumas. Šių santykių subjektais yra darbuotojas ir darbdavys, taip pat darbuotojus bei darbdavius atstovaujančios organizacijos.
Visiškas darbinis teisnumas ir galėjimas savo veiksmais įgyti darbo teises bei sukurti darbo pa-reigas (darbinis veiksnumas) atsiranda asmeniui, sukakusiam šešiolika metų. Išimtis nustato Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai. Darbdavių darbinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo jų įsteigimo momento. Darbdaviai įgyja darbo teises ir prisiima darbo pareigas, taip pat jas įgyvendina per savo organus ir administraciją. Šie organai formuojami ir veikia pagal įstatymus ir darbdavių veiklos dokumentus. Individualių (personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai ir darbdaviai fiziniai asmenys darbo teises ir pareigas gali įgyvendinti patys.
Svarbią vietą darbo santykių reglamentavime užima darbuotojų bei darbdavių įsteigtos jų inte-resus atstovaujančios organizacijos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnyje Lietuvos piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslas ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pabrėžia, kad esminis tokių susivienijimų Konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir visos viešosios valdžios atžvilgiu. Be to, svarbu yra tai, kad ši teisė apima ne tik teisę jungtis į atstovaujančias insti-tucijas ir dalyvauti jų veikloje, bet ir teisę nebūti tokios sąjungos nariu.
Būtina darbo santykių tarp darbdavio ir darbuotojo atsiradimo prielaida yra darbo sutartis. Dar-bo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
Kiekvienoje darbo sutartyje turi būti nurodomos šios būtinos sutarties sąlygos:
- Darbovietė: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 3K-3-274/2008 apibrėžė darbovie-tės ir darbo vietos, kurie vartojami Darbo kodekse, skirtumą. Neretai darbovietė suprantama kaip darbdavys (pvz. įmonė), o darbo vieta siauriau kaip konkreti darbo funkcijų atlikimo vieta. Nurodyti darbovietę yra būtina, o darbo vietą nurodyti reikia tik šalių susitarimu.
- Darbo funkcijos: paprastai i darbo sutartį jos neįrašomos, tiesiog darbo sutartyje nurodoma pareigybė. Pareigybės funkcijos surašomos kaip atskiras dokumentas.
Atskirai yra išskiriama darbo apmokėjimo sąlyga, kuri taip pat turi būti aptariama kiekvienoje darbo sutartyje. Ją keisti galima tik esant išankstiniam darbuotojo raštiškam sutikimui (išskyrus kai atlygis yra didinamas kolektyvine sutartimi ar įstatymų nustatyta tvarka). Kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Delspinigiai mokami esant šioms dviem sąlygoms: dėl uždelsimo atsiskaityti nėra paties darbuotojo kaltės; praeina 7 kalendo-rinės dienos nuo tos dienos, kurią darbdavys privalėjo išmokėti darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas.
Darbo sutartis baigiasi:
- ją nutraukus šio Kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais;
- likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo;
- darbuotojui mirus;
- kai darbdavio (jeigu darbdavys yra fizinis asmuo) ar darbdavio atstovų buvimo vietos nustatyti neįmanoma.
Individualus darbo ginčas – tai nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pa-reigų įgyvendinimo. Šiuos ginčus nagrinėja Darbo ginčų komisija bei teismas. Visi ginčai, išskyrus specialiai numatytus Darbo kodekse ar kituose įstatymuose, ikiteismine tvarka yra nagrinėjami darbo ginčų komisijos.
Nesikreipiant į Darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose nagrinėjami ginčai:
- kilę dėl darbo sutarties Darbo kodekso 297 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytais atvejais (jei dar-buotojas, nesutinka su būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu, nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo; jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką);
- dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo;
- tarp profesinių sąjungų ar kitų darbuotojų atstovų ir darbdavio dėl įstatymuose ar sutartyje nusta-tytų pareigų ir prievolių nevykdymo;
- pagal profesinių sąjungų ieškinius, kai darbdavys laiku neišnagrinėja ar nepatenkina profesinės sąjungos reikalavimo panaikinti darbdavio sprendimus, kurie pažeidė įstatymų nustatytas darbo, ekonomines ir socialines profesinių sąjungų narių teises;
- kai darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo yra nutrūkę;
- kitais įstatymų nustatytais atvejais.
Taip pat teismai nagrinėja šiuose individualius darbo ginčus:
- nustatyta tvarka apskųstus darbo ginčų komisijos sprendimus;
- darbo ginčus, kai darbo ginčų komisijoje šalys nesusitarė
- darbo ginčus, kai nustatytais terminais nebuvo sudaryta darbo ginčų komisija arba ginčas nebuvo išspręstas.