• Lietuviškai
  • English
  • Polski
  • Русский

Probleminiai apkaltos instituto aspektai Lietuvoje

probleminiai apkaltos instituto aspektai Lietuvoje 300x254 1 300x254 Probleminiai apkaltos instituto aspektai LietuvojeApkalta – konstitucinis institutas. Istorija valstybės pareigūno apkaltą, kaip specialią pareigūno atleidimo procedūrą, sieja visų pirma su Didžiąja Britanija. Čia vadinamasis „impičmentas“ buvo naudojamas Karūnų ministrams. XIX–XX a. šis institutas pradėtas sieti su valdžios padalijimo teorija, o tai reiškia, kad procedūra taikoma valdžios pareigūnams – tiems, kurie nėra pavaldūs valdžios hierarchijoje kitiems pareigūnams. LR Konstitucija numato, kad apkalta gali būti taikoma: LR Prezidentui, Seimo nariams ir teisėjams.

Konstitucija įtvirtina tris apkaltos pagrindus: šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, pareigūno priesaikos sulaužymas ir nusikaltimo padarymas. Prisiminkime, kad šie pareigūnai turi teisinį imunitetą, kuris reiškia, kad Respublikos Prezidentas negali būti suimtas ir patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Jei Seimo narys ar teisėjas Seimo leidimu gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tai duoti leidimą patraukti atsakomybėn Prezidentą, Seimas kompetencijos neturi.

Prisiminę nušalinto Prezidento (Lietuva vienintelė pasaulyje gali tuo „pasigirti“) apkaltą matome, kad Prezidento konstitucinis imuniteto statusas padeda išvengti net teisinės abejonės, kad Prezidentas padarė nusikaltimą. Gal net būtų galima tai įvardinti kaip Konstitucijos trūkumą, nes ši nuostata apriboja vieną vieno apkaltos pagrindo taikymą – atsakomybę už nusikaltimo padarymą. Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. konstatavo, kad Respublikos Prezidentui gali būti taikomas tik vienintelis apkaltos pagrindas – šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, kalbant apie priesaikos sulaužymą pabrėžtina, kad tai tik moralinis, o ne teisinis fenomenas, juk prisiekiame Dievui, savo sąžinei…

Kitas probleminis ir nemažai diskusijų sukeliantis aspektas yra galutinio sprendimo dėl valstybės vadovo apkaltos priėmimas. Daugelyje teisinės valstybės tradicijas turinčių šalių apkaltą šalies vadovui inicijuoja politikai, o lemiamą sprendimą priima aukščiausios teisinės institucijos, pvz., Čekijoje, Italijoje – Konstitucinis Teismas, Suomijoje – Aukštasis apkaltos teismas. Gal vis dėlto nemažai turime bendro ir su Rusijos Federacija, juk pagal jos Konstituciją ir pagal LR Seimo statutą galutinį sprendimą dėl apkaltos Prezidentui priima politikai: Rusijoje – Federacijos taryba, Lietuvoje – Seimas. Kita vertus, gal ir lengviau „savame rate“ „teismą“ padaryti, ir, pripažinkime, ne taip jau ir baisu… Arba, kitaip tariant, – tai „politizuota“ konstitucinės atsakomybės problema. Juk gyvename teisinėje, demokratinėje valstybėje, kurioje asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ar sulaužęs priesaiką, neturėtų išvengti pašalinimo iš pareigų (t.y. konstitucinės atsakomybės). Seimo statutas nustato, kad „Gauta Konstitucinio Teismo išvada nesvarstoma ir dėl jos pagrįstumo ar teisėtumo nediskutuojama“. Vis dėlto galutinis sprendimas priklauso Seimui ir čia įžvelgiamas tam tikras Konstitucijos ignoravimas.

Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 dienos nutarime konstatavo, kad apkalta yra viena iš pilietinės visuomenės savisaugos priemonių. Demokratinėje valstybėje tai ypatingas procesas, kai sprendžiamas pareigūnų konstitucinės atsakomybės klausimas, siekiant užtikrinti jų veiklos kontrolę. Lietuvoje taikomas tarpinis apkaltos modelis, t.y. amerikietiškas modelis, kai galutis sprendimas yra priimamas Parlamento ir vokiškasis, kai kreipiamasi į Konstitucinį Teismą dėl išvados. Suvokiant, kad Seimo nariai ir Prezidentas yra Tautos išrinktieji ir įsipareigoja veikti šalies ir Tautos naudai, gal būtų verta permąstyti, ar tikrai teisingu apkaltos modeliu vadovaujamasi ir ar nereikėtų politinės atsakomybės, o labiau – teisinės – taikyti. Tiksliau apibrėžiant, pereiti prie Vokietijos Federacinės Respublikos modelio ir galutinį sprendimą palikti teisminėms institucijoms, gal net reikėtų įsteigti specialų apkaltos teismą, nes tai, kaip minėta, yra specialus ir ypatingas procesas. Taip pat reikėtų galbūt pasinaudoti Lenkijos ar Slovėnijos pavyzdžiu ir apkaltos proceso metu sustabdyti Prezidento įgaliojimus, nes šiuo metu LR Konstitucija to nenumato. O Prezidentui juk ta pati Konstitucija įsakmiai nurodo nepriekaištingą reputaciją…

Pabaigai šiuo atveju tinkama liaudies išmintis: „Žuvis pūva nuo galvos“, kuri galioja ir čia. Prisiminus vien tik Seimo nario L. Karaliaus ištartą frazę: „Jei mane patrauks, bus geras precedentas“, – kyla klausimas, ar tikrai jau tokie atsakingi Tautos išrinktieji ir ar labai Seimo įvaizdis tampa teigiamas vien nuo tokių pasisakymų, nepridedant dar ir atitinkamų veiksmų…

Naiviai galime tikėtis, kad pažabojus aukščiausius šalies organus, sugriežtinę jų atsakomybės klausimus, galėsime tikėtis ir visuomenės moralinio fenomeno atsigavimo.

Summary
Review Date
Reviewed Item
Probleminiai apkaltos instituto aspektai Lietuvoje
Author Rating
51star Probleminiai apkaltos instituto aspektai Lietuvoje1star Probleminiai apkaltos instituto aspektai Lietuvoje1star Probleminiai apkaltos instituto aspektai Lietuvoje1star Probleminiai apkaltos instituto aspektai Lietuvoje1star Probleminiai apkaltos instituto aspektai Lietuvoje

Žymos: , , ,